Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Augustas III Saksas (Frydrichas Augustas II, lenk. August III Sas, vok. Friedrich August II, 1696 m. spalio 17 d. Drezdene – 1763 m. spalio 5 d.) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1733 m.), Saksonijos kurfiurstas (Frydrichas Augustas II; nuo 1733 m.).

Augustas III
Lenkijos karalius Lietuvos didysis kunigaikštis

Vetinai
Gimė	1696 m. spalio 17 d.
Mirė	1763 m. spalio 5 d. (66 metai)
Palaidotas (-a)	Dresdeno Švč. Trejybės katedra
Tėvas	Augustas II
Motina	Kristina Ebegrardina Brandenburg
Sutuoktinis (-ė)	Marija Žozefa
Saksonijos kurfiurstas
Valdė	1733 m. - 1763 m. (~30 metų)
Pirmtakas	Augustas II
Įpėdinis	Fridrichas Kristijanas
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė	1733 m. - 1763 m. (~30 metų)
Pirmtakas	Stanislovas Leščinskis
Įpėdinis	Stanislovas Augustas IV Poniatovskis

Žymūs apdovanojimai


Vikiteka	Augustas III
Parašas

Biografija

Augusto II ir sūnus. Krikštytas ir išaugo kaip evangelikas, tačiau ruošdamasis tapti Lenkijos karaliumi 1712 m., kelionės po Vokietiją, Prancūziją ir Italiją metu, Bolonijoje slapta perėjo į katalikybę. Tikėdamasis austrų paramos per karaliaus rinkimus vedė žmoną iš Habsburgų giminės. Atvirai kataliku pasiskelbė tik 1717 m. Saksonijoje.

Rinkimai

Mirus Augustui II atsirado daugybė kandidatų į Lietuvos-Lenkijos sostą, tiek iš užsienio, tiek iš vietinių didikų tarpo. Austrija ir Rusija buvo susitarusios rinkimuose veikti išvien – Austrija turėjo sudaryti bajorų konfederaciją Lenkijoje, o Rusija – Lietuvoje, tačiau austrai neskyrė pinigų ir konfederacija iširo, o Rusija konfederacijos kurti taip ir nepradėjo. Prancūzija turėjo savo kandidatą, Prancūzijos karaliaus uošvį, karaliumi jau buvusį Stanislovą Leščinskį, į Abiejų Tautų Respubliką jie atsiuntė savo agentus su pinigais.

Konvokacinis seimas prasidėjo 1733 m. balandžio 27 d., dirbo visą mėnesį. Seimas pasisakė prieš kandidatą svetimšalį, kad rinkimai praeitų ramiau nutarė prisaikdinti rinkimų dalyvius, kad neims pinigų iš kitų valstybių, tačiau to išvengti nepavyko. Seimas taip pat pareikalavo, kad Austrijos ir Rusijos atstovai išvyktų iš Varšuvos, tačiau šie pasiliko prisidengę nerimtomis priežastimis. Tame pačiame Seime taip pat priimta ir su rinkimais nesusijusių nutarimų, pvz., primui pavesta prašyti popiežiaus paskelbti 12 naujų šventųjų. Karaliaus rinkimai paskirti 1733 m. rugpjūčio 25 d.

Rusija žinojo, kad Lietuvos atstovus galima paveikti represijomis, tačiau dėl atstumo tikėtasi, kad Lietuvos atstovų į karaliaus rinkimus atvyks mažai, o jei atvyks daug lenkų, kuriems Varšuva buvo arčiau, bus galima įvesti kariuomenę. Dar tebesant gyvam Augustui II Rusija ir Prūsija buvo susitarusios neleisti karaliumi išrinkti jo sūnaus Augusto.

Augusto elekcija užsiėmė Saksonijos ministras Brühl. Jam pavyko susitarti su Austrija bei atskirai su Rusija (1733 m. rugpjūčio 14 d.), kuriai pažadėtas Kuršas. Su Prūsija susitarti nepavyko, nes ji labai daug reikalavo. Gavus kaimynų sutikimą Augustas išsiuntė saksų kariuomenę ir atvyko pats, prieš tai išdalinęs įtakingiems didikams daug pinigų. Tai sukėlė .

Augustas II ir Augustas III (antrame plane) – Saksonijos kurfiurstų galerijos fragmentas

Rusijos armijos operacijos per 7-ių metų karą 1756-1763 metais

Į Lenkiją atvyko ir Stanislovas Leščinskis. Kadangi buvo sutarta jo nepraleisti, jis vyko persirengęs pirkliu sausumos keliais, o laivu į Dancigą pasiuntė vieną į save panašų bajorą, kuris buvo gražiai apsirengęs ir plačiai švaistė pinigus. Jis buvo sulaikytas, tačiau kol paaiškėjo klaida, Leščinskis jau buvo vietoje. Popiežiaus nuncijus palaikė Augustą, už jį buvo ir dauguma lietuvių.

1733 m. rugsėjo 12 d. lenkai karaliumi išrinko Leščinskį. Lietuviai supykę dėl tokio sprendimo, atsiskyrė nuo lenkų, susirinko dešiniajame Vyslos krante, Leščinskio rinkimų nepripažino, sudarė lietuvių konfederaciją ir ėjo pasitikti besiartinančios rusų kariuomenės, o 1733 m. spalio 5 d. Grochove karaliumi išrinko Augustą. Rusų kariuomenė iš 30 000 karių į Varšuvą buvo įžengusi jau rugpjūčio 4 d., vėliau dar turėjo atvykti kazokai. Prancūzija kariuomenės nesiuntė, nes Leščinskio pergalės nenorėjo galingas Prancūzijos kardinolas Fleury, o nuo prancūzų priklausomi švedai ir turkai žadėjo palaikyti Leščinskį, tačiau nieko konkretaus nenuveikė. Rusų ir saksų kariuomenė Stanislovo Leščinskio šalininkus išvijo į Prūsiją, svarbiausi jų vadai buvo suimti, užimtas ir Dancigas. Augustas III buvo karūnuotas 1734 m. sausio 20 d.

Karaliaučiuje atsidūręs Stanislovas šaukė bajorus kovoti už jo išrinkimą, tačiau lenkų sudarytoji konfederacija mažai ką galėjo nuveikti kare, o Lietuvoje Leščinskis turėjo mažai šalininkų. Kadangi Prancūzija mažai kišosi į šią kovą, o galiausiai susitarė su Austrija palaikyti Augustą, Stanislovui Leščinskiui neliko nieko kita kaip susitaikyti su pralaimėjimu ir antrą kartą atsisakyti sosto (1736 m. sausio 26 d.). Kariavusioms šalims sutaikyti sušauktas specialus pacifikacijos seimas (1735 m. rugsėjo 27 d.– lapkričio mėn.), tačiau jis iširo. Susitaikyta tik kitame seime 1736 m. birželio 25 d.– liepos 9 d. Buvo suteikta amnestija Leščinskio šalininkams, dėl Kuršo susitarta, kad jį valdys naujas vasalas Bironas (Bühren), kaip Augustas III ir buvo pažadėjęs rusams. Augustas III savo šalininkams išdalino laisvas valstybės tarnybas, iš visur stengtasis šalinti galingos Čartoriskių giminės atstovus. Galutinai savo valdžią Augustas III įtvirtino 1738 m. .

Veikla

Politika domėjosi mažai, mieliau dalyvaudavo medžioklėse, lankėsi operoje ir rūpinosi savo didžiule meno kolekcija. Valstybės reikalų tvarkymą pavesdavo favoritams. Per savo 30 metų trukusį valdymą Lenkijoje jis praleido tik trejus metus. Jo būdas buvo priešingas tėvo aktyvumui: jis buvo ramus, nedrąsus, nemėgstąs darbo.

Didžiąją dalį savo galių ir atsakomybės Augustas III delegavo Saksonijos ministrui Heinrichui fon Briūliui, kuris nuo 1738 m. faktiškai valdė Lenkiją ir LDK. Brühl imdavo dovanas ir subsidijas iš svetimų valstybių: Anglijos, Rusijos, rūpinosi surasti sau pajamų Saksonijoje ir Lietuvoje-Lenkijoje. Apie jį tuomet buvo kalbama, kad jis visiems tarnavęs, visiems parsidavęs, iš visų ėmęs kyšius.

Augustui III valdymas, dėl Seimuose vykstančios „Čartoriskių“ ir „Potockių“ kovos faktiškai buvo paralyžuotas. Žlugo beveik visi Seimai (žr. liberum veto), nes konkuruojančios magnatų partijos negalėjo susitarti nei vienu klausimu. Pavyzdžiui, 1744 m. ir 1746 m. Seimuose Karūnos ir Didžiojo kanclerio bandytos pateikti atsargios ekonominės ir karinės reformos negalėjo būti įgyvendintos, nes magnatai nesusitarė ir pasiūlymai, įsikišus užsieniečiams, buvo sužlugdyti Seime. Nevykstant normaliems Seimams ministrams išvis nereikėjo niekam atsiskaitinėti, o tai skatino korupciją.

Partijos

Lietuvoje ir Lenkijoje pamažu susidarė dvi didelės viena prieš kitą nusistačiusios politinės partijos. Vienai vadovavo Potockiai, kitai – Čartoriskiai. Potockiai rėmėsi Prancūzija, iš ten gaudavo pinigų, tačiau stengėsi reformuoti valstybės gyvenimą savo jėgomis. Kadangi jie kartais būdavo opozicijoje karaliaus dvarui, juos vadindavo respublikonais, patriotais. Čartoriskių partija, praminta Familija, nepasitikėdama savo jėgomis, laukė pagalbos iš užsienio, daugiausia rėmėsi Rusija, vėliau iš reikalo ir kitomis valstybėmis (Anglija, Prancūzija, Prūsija ir kt.). Iš pradžių tai buvo karaliaus partija, dėl to jos žmonės gaudavo įtakingas vietas, kur potockininkai buvo neprileidžiami. Organizuojant Familiją jai vadovavo Poniatovskis, kuris į Čartoriskių šeimą įėjo vedybomis, o nuo 1748 m. du Čartoriskiai ir Flemmingas, nors įtakos turėjo ir 72 m. Poniatovskis. Prie Familijos jungėsi ir kitos didikų giminės, kurios nebuvo susijusios su Čartoriskiais tiesioginiais giminystės ryšiais, pvz., Lietuvoje juos palaikė Oginskiai. Familijos pagrindas buvo gera organizacija, vidinė drausmė, dideli turtai abiejose valstybėse.

Į partijas įeidavo tik stambiausi didikai, kurie nustatydavo politines gaires, po savo sparnu patraukdavo vidutinius ir smulkius bajorus, kurie savo nuomonės neturėjo, o tik klausė, ką nutars ir nurodys jų apylinkės ponai. Familija seimeliuose savo žmones išrinkdavo pasinaudodami agitacija, ekonominiu spaudimu, dovanomis; jei tai nepadėdavo, pasiųsdavo savo „vilkus“, kurie smurtu priversdavo nusileisti kiekvieną opoziciją. Norint ką nors išrinkti kiekviename paviete reikėjo turėti savo ištikimų ir įtakingų žmonių. Partijos stengėsi paimti savo įtakon ne tik Seimą ir seimelius, bet ir vyriausiuosius Lenkijos ir Lietuvos tribunolus, nes seimai ir seimeliai irdavo, o tribunolai dirbo, tribunolų seimeliai vykdavo kasmet.

Lietuvoje papirkimų buvo mažiau, čia mažesnę įtaką turėjo prancūzai, kuriems rūpėjo palaikyti anarchiją, rimčiau dirbo seimai, seimeliai ir teismai. Kartais Radvilos, Familijai nustojus įtakos dvare, imdavo į savo rankas Lietuvos tribunolą, varžėsi ir kitose srityse. Abi partijos norėjo reformų, tačiau tik tokių, kurios sustiprintų tik jų galią ir įtaką, skirtumai buvo tiktai priemonėse. Potockiai tikėjosi reformas įgyvendinti per bajorų konfederacijas, o Čartoriskiai jomis nepasitikėjo ir tikėjosi laimėti remdamiesi tik rusų durtuvais. Abi pusės norėjo paveldimosios monarchijos, be liberum veto. Potockiai karaliumi matė prancūzų arba anglų princą, o Familija tikėjosi, kad karaliumi taps jos šeimos narys, nors to viešai nedeklaravo.

Aukščiausios galybės Familija pasiekė 1747–1754 m., tačiau po to Augustas III pradėjo linkti į Prancūziją ir išaugo Potockių įtaka. Tuomet Familija stengėsi suartėti su Anglija, iš kurios ėmė gauti subsidijų, stiprino ryšius su Rusija. Familija stojo į opoziciją karaliaus dvarui. Prancūzų įtaka didėjo daugiausia tik Lenkijoje, o ne Lietuvoje. Lenkijoje veikė prancūzų atstovas Broglie. Prancūzai nesirūpino reformomis, nes bajoriškoji anarchija jiems buvo patogesnė, nors prancūzų politika nebuvo vieninga – karalius laikėsi kitokios politikos nei jo atstovas. 1752 m. Familija Lenkijoje įkūrė carienės partiją ir prašė jos pagalbos, nors viešai to neskelbė. Tuo tarpu prancūzai buvo sumanę Augustą III padaryti Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, o jam palikus Lenkijos sostą, jo vietą turėjo užimti Conti. Tačiau toliau derybų šis planas nenuėjo. Prancūzų agentai, matydami, kad ponų papirkinėjimai brangiai atsieina, o naudos iš jų mažai, nes paėmę pinigus jie nieko nedaro, sumanė demokratizuoti papirkimus, kreiptis tiesiogiai į bajorų mases, jose palaikyti anarchiją.

Mėginta sukurti ir trečiąją partiją, kurią pradėjo Mnišechas Lenkijoje. Tai buvo ponų partija, siekusi prieiti prie valstybinio turto šaltinių, tačiau jos veikla buvo nesėkminga ir ji sunyko. Brühlis taip pat sukūrė dvaro partiją, kuri buvo laisva nuo užsienio ir Familijos įtakos, tačiau ir jam nepavyko iš tos partijos sukurti bent kiek pastovesnį darinį.

Kova tarp Čartoriskių ir Potockių paralyžavo Seimų veiklą, dėl dažno liberum veto naudojimo juose nieko nebebuvo galima nutarti. Pašlijo kariuomenės drausmė, pakriko finansai.

Septynerių metų karas

Valstybę, ypač LDK, nualino Septynerių metų karas (1756 m.– 1763 m.). Ilgai trukęs Anglijos ir Prancūzijos varžymasis peraugo į karą dėl Amerikos (1756 m. gegužė), tačiau šių valstybių santykiai atsiliepė ir Europoje. Austrija laukė progos atsiimti iš Prūsijos neseniai jų užgrobtą Šlezvigą. Su austrais susitarė prancūzai (1756 m. gegužės 1 d.), pasiūlydami už 1,5 mln. frankų kasmetinę subsidiją į karą įtraukti Lietuvą-Lenkiją (1755 m. liepa). Anglai buvo pasisamdę rusus (1755 m.), bet šiems persimetus į austrų pusę už didesnį atlyginimą, anglai pasisamdė prūsus (1756 m. sausio 18 d.). Europa pasidalino į dvi dideles stovyklas: austrai – rusai – prancūzai – saksai prieš anglų palaikomus prūsus. Prūsijos valdovas Frydrichas puolė ir užėmė turtingą Saksoniją. Tuomet Augustas III ėmė stengtis į karą įtraukti Lenkiją ir Lietuvą, tačiau pagalbos iš didikų negavo, nes jie norėjo išlaikyti neutralumą ir gauti naudos iš vykstančio karo. Nepaisant ro rusų kariuomenė į Prūsiją žygiavo per Lietuvą. Dalis didikų padėjo Rusijai, kiti uždarbiavo parduodami žirgus Prūsijai. Iš pradžių rusai praeidami viską pirkosi, tačiau vėliau ėmė plėšikauti ir viską pakeliui naikinti, nebeišdavinėjo kvitų ir elgėsi lyg priešo teritorijoje. Prieš Prūsiją kovojantys sąjungininkai nebuvo vieningi. Prancūzų atstovas Broglie, nepaisydamas Prancūzijos karaliaus nusistatymo nuteikinėjo visuomenę prieš rusus. Už austrų pinigus kariaujantys rusai Prūsijos savo dideliu priešu nelaikė, jos nenaikino, daugiau plėšikavo neutralioje Lietuvoje, žiemą traukdavo žiemoti į Lietuvą ir Kuršą, atlyginimo už rekvizicijas neduodavo. Bandant skųstis vietoje ar kreiptis į Sankt Peterburgą represijos tik didėjo. Abi kariaujančios šalys Lietuvoje ir Lenkijoje rinko kareivius, kartais samdydavo, kartais jėga imdavo rekrutus. Didikai susitaikė su okupacija, svarstė tik jos formą. Jei kas bandė Seime protestuoti, tokį seimą jie arba rusų pasamdyti atstovai išvaikydavo. Brühl norėjo užkariautą Prūsiją atiduoti Saksonijos princui, o rusai – sujungti Saksoniją su Lenkija, o sau pasiimti Prūsiją su Klaipėda. Vėliau rusai planavo sujungti Prūsijos Lietuvą su Didžiąja Lietuva, o sau pasiimti iš Lenkijos Ukrainą. Vienu metu buvo sugalvoję pasiimti sau visus Rytprūsius ir net buvo prisaikdinę jų gyventojus, todėl su jais ėmė elgtis švelniau.

Per visą karo laikotarpį Lietuvos ir Lenkijos didikai savo kariuomenės savigynai nerinko ir nedidino, nes ją reikėjo ginkluoti ir maitinti, leisti pinigus jos išlaikymui, o žymiai naudingiau buvo kariuomenę nuomoti, leisti svetimšaliams krašte rinkti karius. Mirus Rusijos carienei Jelizavetai, naujasis caras Petras III nedelsiant nutraukė karą, nes buvo didelis Prūsijos karaliaus Frydricho gerbėjas. Prūsija buvo išgelbėta nuo visiško pralaimėjimo; grįžtanti į Rusiją kariuomenė vėl nusiaubė Lietuvą.

Per karą kraštas labai nukentėjo nuo plėšimų, be to apyvartoje atsirado daugybė blogų pinigų. Neatitinkančius vertės pinigus kalė Prūsijos Frydrichas, vietinės kalvės, pinigus klastojo ir Brühl, įveždavo rusai. Dėl to po karo buvo padaryta pinigų redukcija, priartinant juos prie realios vertės.

Nuo suirutės ir karo daugiausia kentėjo valstiečiai: kariuomenė plėšė ir naikino jų turtą, juos pačius prievarta vertė kareiviais. Valstiečių nuskurdimas vyko paraleliai didėjančiam didikų lėbavimui. Nepaisant to į Lietuvą masiškai bėgo rusų valstiečiai, tarp jų daugiausia sentikiai, kurie taip gelbėjosi nuo religinio persekiojimo. Rusijos vyriausybė mėgino bėglius susigrąžinti, žadėjo jų kaltės dovanojimą (pvz., 1757 m. manifestu), kartais bėglius grąžindavo jėga.

Paveldimosios monarchijos klausimas

Augustas III, siekdamas, kad sostas atitiktų jo sūnui, siekė, kad karaliumi sūnus būtų išrinktas dar jam gyvam tebesant, taip pat būtų panaikintas liberum veto. Kiekvieną kartą keliant šį klausimą (1752, 1758, 1760 m.) atsirasdavo vis kitų kandidatų, sustiprėdavo balsai raginantys rinkti ne saksą, o ką nors iš savųjų, „patriotų“. Čartoriskiai norėjo karaliumi padaryti ką nors iš savo giminės, Branickis kėlė pats save ir pan. Visos kaimyninės valstybės ir net tolimoji Prancūzija buvo prieš bet kokias reformas ir karaliaus valdžios stiprinimą, nes tai reiškė ribojamas galimybes kištis į valstybės reikalus. Kilo net mintis detronizuoti Augustą III. Šią mintį galėjo palaikyti Čartoriskiai, kurie rėmėsi rusais, pakvietė jų kariuomenę į kraštą ir tikėjosi įvykdyti perversmą, tačiau karaliui mirus tie siekiai taip ir liko nerealizuoti. Tarp bajorų sklandė gandai, kad rusai norėtų pasiimti Kuršą ir Žemaitiją, o už tai karaliumi padarytų Adamą Čartoriskį.

Kuršas

Augustas III siekė Kuršą parūpinti savo sūnui Karoliui. Karolis buvo išrinktas valdovu 1758 m., nes Bühren buvo ištremtas ir nebuvo vilties, kad jis sugrįžtų. 1759 m. kovo mėnesį Karolis atvyko į Mintaują, tačiau įvykus permainoms Rusijoje Bühren grįžo ir Karolį išvijo (1763 m.). Visu tuo laikotarpiu Čartoriskiai buvo nusistatę prieš Karolio kandidatūrą.

Reformų sumanymai

Valstybės suirutės metu buvo bandymų vykdyti reformas, kurios rėmėsi platesniais visuomenės sluoksniais. Lotaringijoje gyvenantis buvęs karalius Leščinskis rašė raštus apie reformų būtinybę, iš jo dvaro išėjo būrelis jaunų aristokratų reformatorių. Iškilo ir tikras švietimo reformatorius kunigas pijoras Stanislovas Konarskis, polemizavęs su jėzuitais. Jis parengė politinių reformų planą, kuris rėmėsi istoriniais Lietuvos Lenkijos seiminio gyvenimo pagrindais. Be jo siekiai didinti kariuomenę, panaikinti liberum veto skambėjo ir iš kitų visuomenės veikėjų raštų. Reformatoriai kėlė ir baudžiavos panaikinimo klausimą.

Vedybos ir vaikai

1719 m. rugpjūčio 20 d. Augustas vedė Austrijos kunigaikštytę Mariją Jozefą (1699–1757 m.), kuri buvo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Jozefo I duktė. Vyriausias vaikystę pergyvenęs sūnus Frydrichas Kristianas vėliau paveldėjo sostą.

Augusto ir Marijos Jozefos vaikai buvo (nepilnas sąrašas):

Frydrichas Augustas (1720–1721 m.);
Jozefas (1721–1728 m.);
Frydrichas Kristianas (1722–1763 m.), Saksonijos elektorius;
Marija Amalija Kristina (1724–1760 m.), ištekėjo už Ispanijos karaliaus Karlo III;
Marija Margareta (1727–1734 m.);
Marija Ana Sofija (1728–1797 m.), ištekėjo už Bavarijos elektoriaus Maksimiliano III.
(1730–1806 m.), Saksonijos regentas, 1763–1768;

(1731–1767 m.), ištekėjo už Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI (1710–1774 m.) sūnaus, dofino Liudviko (1729–1765 m.);
(1733–1796 m.), Kuršo kunigaikštis;
Marija Kristina Ana (1735–1782 m.), valdančioji abatė;
Marija Elizabeta Apolonija (1736–1818 m.);
(1738–1822 m.);
(1739–1812 m.), Tryro vyskupas ir elektorius;
Marija Kunigunda Dorotėja (1740–1826 m.), valdančioji ir Eseno abatė.

Nuorodos

Lietuviškoji Enciklopedija, II tomas, Kaunas: 1934, p. 121–128.

Karališkieji titulai
Augustas III Gimė: 1696 m. spalio 17 d. Mirė: 1763 m. spalio 5 d.
Prieš tai: Augustas II "Stiprusis"	1733–1763	Po to:
Prieš tai: Stanislovas Leščinskis	Lenkijos Karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1733–1763	Po to: Stanislovas Augustas IV Poniatovskis