Arasas

Šis straipsnis apie audinį. Apie Prancūzijos miestą skaitykite straipsnyje Arasas (miestas).

Arãsas (pranc. arras, it. arazzo); pagal Prancūzijos miesto Arasas pavadinimą) – gobeleno technika išaustas audinys, turintis sudėtingą figūrinį siužetą biblinėmis, mitologinėmis ar istorinėmis temomis.

Arasas su Lenkijos ir Lietuvos herbais bei deive Cerera. Austas Briuselio Jano von Tieghemo dirbtuvėse apie 1555 m. (Iš Žygimanto Augusto kolekcojos)

XIII–XV a. taip buvo vadinamas gobelenai, austi Araso mieste. 1477 m. Prancūzijos karalius Liudvikas XI užpuolė miestą ir audimo dirbtuves sunaikino. Vėliau tuo pačiu pavadinimu gobeleno technika buvo gaminamas audinys, turintis siužetą. Audžiama buvo iš vilnos ar šilko siūlų, kartais primaišant sidabrinių ar net auksinių gijų; kiekviename audinio centimetre turėjo būti 8-10 siūlelių. Ypač garsėjo Belgijos, Prancūzijos ir Italijos arasų audėjai.

XVI a. viduryje ATR karalius Žygimantas Augustas pas Briuselio meistrus užsakė arasus, skirtus Vavelio rūmų papuošimui. Be įprastinių siužetų audiniuose turėjo būti išausti Lietuvos ir Lenkijos herbai, Žygimanto Augusto inicialai o taip pat verdiūros (pranc. verdure) – gobelenai, kurių kompozicijoje dominuoja augmenijos motyvai. Po kiek laiko į Vavelį atkeliavo apie 300 arasų.

Vėliau jie atsidūrė Žygimanto Augusto rezidencijoje Tikocine, o po valdovo mirties atiteko jo seserims. Dalis arasų liko Krokuvoje, dalis išvežta į Nepolomicus, Varšuvą, Gardiną, net pateko į Švediją. Naujasis Lietuvos – Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis rūmams puošti Prancūzijoje užsakė naujų arasų. Kai 1795 m. Abiejų Tautų Respublika galutinai žlugo, Rusijos kariuomenės karvedys Aleksandras Suvorovas Lenkijoje arasus surinko ir išvežė dovanų Rusijos carienei Jekaterinai II.

Žygimanto Augusto gobelenas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiuoju herbu.

Pagal 1921 m. Rygos sutartį Tarybų Rusija grąžino Lenkijai 136 arasus. Jų būklė buvo apverktina: dalis buvo panaudota baldų apmušalams, dalis negrįžtamai apgadinta. Paskutinį kartą arasai Vavelį paliko 1939 m., kai Antrojo pasaulinio karo metais buvo paslėpti Kanadoje. Apie 1960 m. jie sugrįžo į Krokuvą ir šiandien didžiausią Europoje arasų kolekciją gali pamatyti Vavelio karališkosios pilies lankytojai.

Arasai Lietuvoje

Pirmieji arasai Lietuvoje atsirado XVI a.: Lietuvos pakancleris, Vilniaus vaivada kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, 1553 m. liepė menėje iškabinti gobeleną „Kristaus krikštas Jordane”, išaustą pagal Luco Cranacho Vyresniojo (1472–1553) eskizą. Yra žinių, kad gobelenų buvo Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje, Raudonės ir kitose pilyse bei rūmuose. Vienuolika iš Vilniaus Katedros žinioje buvusių trisdešimties arasų šiuo metu yra saugomi Lietuvos dailės muziejuje. Kai kuriuos iš jų Briuselio meistrams buvo užsakęs Lietuvos pakancleris kunigaikštis Kazimieras Leonas Sapiega.

Šaltiniai

• Eglė Pinkutė. Lietuvos Tūkstantmečio programos paroda „Krikščionybė Lietuvos mene”.

Nuorodos

• Vydas Dolinskas. Unikalios vertybės Valdovų rūmams