Aquila heliaca

Aquila heliaca
Karališkasis erelis
Apsaugos būklė
() (Pažeidžiami) (IUCN 3.1),
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai ( Animalia) Tipas: Chordiniai ( Chordata) Klasė: Paukščiai ( Aves) Būrys: Vanaginiai paukščiai ( Accipitriformes) Šeima: Vanaginiai ( Accipitridae) Pošeimis: Suopiai ( Buteoninae) Gentis: Tikrieji ereliai ( Aquila) Rūšis: Karališkasis erelis ( Aquila heliaca)
Binomas
Aquila heliaca , 1809
Paplitimas
Karališkųjų erelių natūralus, apytikslis paplitimo arealas pasaulyje:      perimvietės šiltuoju metų laiku      gyvena sėsliai ir perimviečių regionai      migracijų regionai      klajonių regionai

Karališkasis erelis (Aquila heliaca) – vanaginių (Accipitridae) šeimos, tikrųjų erelių (Aquila) genties plėšrusis paukštis.

Išvaizda, kūno išmatavimai, svoris

Tai vienas didžiausių tikrųjų erelių (Aquila) genties plėšrusis paukštis, tik kiek mažesnis už kilnujį erelį (Aquila chrysaetos) ar paprastąjį jūrinį erelį (Haliaeetus albicilla), bet didesnis už Lietuvoje gyvenantį didįjį erelį rėksnį (Clanga clanga). Lyginant su panašiais į jį kitais ereliais atrodo sunkus ir galingas. Jų kūno ilgis nuo 68 iki 84 cm, sparnų tarpugaliai nuo 176 iki 216 cm ir tai šiek tiek mažiau nei pas kilniuosius erelius. Tarp patinėlių ir patelių yra žymus dydžio ir svorio skirtumas. Patinėliai užauga maždaug tik iki 83 proc. patelių dydžio. Patinėlių svoris nuo 2,45 kg iki 2,72 kg, patinėlių sparnų ilgis 540–622 mm. Patelių svoris nuo 3,16 kg iki 4,53 kg, o sparnų ilgis 565–661 mm. Žiūrint į juos skrendančius, jų sparnai atrodo palyginti siauroki ir ilgoka uodega.

Snapas didelis, tamsus, beveik juodas, o pats platus antsnapis, kaip ir pirštai geltonas, akies rainelė gelsva. Suaugusių paukščių apdaras labai tamsus, juodai rudas su savotišku beveik nežymiu tamsiai rausvu atspalviu. Jų pečiuose išsiskiria ryški balta dėmė. Užgalvyje, kakle ryškiai išsiskiria gelsva ar šviesiai ruda, balsva dėmė.

Jaunikliai gerokai skiriasi nuo suaugusių. Jų apdarai gelsvai rudi, margoki. Jie tokiais išlieka 6-7 metus.

Paplitimas

Karališki ereliai peri nuo pietryčių Europos (šiaurės vakariausia arealo riba – rytų Austrija, Čekija ir Slovakija) iki rytų Kinijos ir Mongolijos, siekia Baikalo ežerą. Kadangi centrinė Europa jų arealo šiaurės vakarų pakraštys, tai jie nėra plačiai čia paplitę ir čia gyvena tik pavienės poros. Kiek dažnesni rytų Ukrainoje, pietvakarių Rusijoje.

Karališkojo erelio žiemavietės – artimieji rytai, Pakistanas, šiaurės vakarų Indija, pietryčių Kinija, šiaurės Vietnamas, siekia net šiaurės Tanzaniją.

Ypatingai retai užklysta į Lietuvą. Lietuvoje neperi.

Gausumas

Pagal 2007 metų PGAO duomenis, manoma kad Europoje Karališkųjų erelių gyveno apie 1051–1619 porų, iš kurių dauguma (600–900 porų) buvo aptinkama Rusijos Europinėje dalyje. Anot PGAO, gana nemaža šių erelių populiacija yra Kazachstane – 750–800 porų. Dėl žmonių ūkinės veiklos ypač šių erelių pamėgtame stepių, atvirų didelių laukymių kraštovaizdyje, XX amžiuje karališkųjų erelių labai žymiai sumažėjo. Pagal PGAO duomenis, pasaulyje gali būti apie keletas tūkstančių karališkų erelių porų. Vengrijoje šių paukščių 1980 metais galėjo būti likę tik 15 porų. Bulgarijoje 1980–1993 metais priskaičiuota tik 15 to 20 porų. Manoma kad Graikijoje visai išnyko. Nepaisant visa tai, yra ir teigiami pokyčių, kad rūšis kiek atsistato. Vengrijoje jų vėl kiek pagausėjo, tai yra nuo 14 porų 1985 metais, iki 61-65 porų 2002 metais. Slovakijoje 1981 metais buvo 12 porų, bet 2004 metais buvo stebima iki 40-45 porų. Tuo pačiu jų gyvenamas arealas pasistūmėjo į vakarus, kadangi 2004 metais Čekijoje ir Austrijos Burgenlande buvo pastebėtos po dvi šių paukščių poras.

Gyvenama aplinka

Jiems tinkamiausia gyventi yra stepių aplinka arba atviras agrikultūrinis kraštovaizdis, atviri lygūs ar kiek kalvoti laukai su pavieniais medžiais.

Poravimasis

Poravimą pradeda nedelsiant, kada tik sugrįžta į pamėgtas veisimosi vietas. Lizdui vietą dažniausiai pasirenka atviro kraštovaizdžio pavieniuose , retai žmonių gyvenamose vietovėse. Bet kartais lizdą susisuka ir didesniuose miškų masyvuose. Lizdo diametras apie 100–130 cm, kuriuose peri daugelį metų. Dažniausiai sudeda du – tris kiaušinius, rečiau tik vieną. Kiaušiniai balti arba nežymiai turi rudo ar violetinio atspalvio, bet numarginti taškais 73.3-56.5 mm dydžio. Pietryčių Europoje kiaušinius deda kovo vid., bet dažniausiai kovo ar balandžio pabaigoje. Jaunikliai iš kiaušinio prasikala maždaug per 43 dienas. Jaunikliai lizde išbūna apie 62-67 dienas, kada maždaug liepos pabaigoje arba anksti rugpjūčio mėnesiais išbando pirmąjį skrydį. Dažniausiai kol pradeda skraidyti, išgyvena tik vienas jauniklis.

Mityba

Dažniausiai medžioja mažus arba vidutinio dydžio graužikus gyvenančius žemėje, juos sumedžioja dažniausiai tupėdamas ant šieno kupetos ar kokių stulpų, nudžiuvusių medžių. Rečiau medžioja jaunus paukščius kaip einio ar gervių jauniklius ar suaugusius vidutinio dydžio paukščius kaip karvelius, fazanus, varninius paukščius. Reguliariai minta ir dvėseliena, ar dar rečiau varlėmis ir vabzdžiais.

Taip pat skaitykite

• (Aquila adalberti)
• Pasaulio stambiausių plėšriųjų paukščių rūšių sąrašas
• Lietuvos plėšrieji paukščiai

Šaltiniai

1. „IUCN Red list - Aquila heliaca“. Pasaulinė gamtos apsaugos organizacijos rūšių raudonasis sąrašas. Nuoroda tikrinta 2016-10-01. Straipsnis anglų k.
2. terminai.vlkk.lt / Karališkasis erelis 2023-10-30 iš Wayback Machine projekto. | VLKK terminų bankas; nuoroda tikrinta: 2023.10.30.

Nuorodos

• youtube.com Karališkasis erelis Video
• ziedavimas.com – Karališkasis erelis
• arkive.org – Karališkasis erelis 2014-11-10 iš Wayback Machine projekto.
• europeanraptors.org – Karališkasis erelis 2011-09-12 iš Wayback Machine projekto.
• birdlife.org – Karališkasis erelis 2012-08-24 iš Wayback Machine projekto.
• birdguides.com – Karališkasis erelis 2012-01-20 iš Wayback Machine projekto.

Vikiteka: Karališkasis erelis – vaizdinė ir garsinė medžiaga