Apreiškimas (Rafaelis)

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Atsimainymas
Menininkas	Rafaelis
Metai	1518-20
Meno kryptis	Aukštasis renesansas
Medžiagos, technika	aliejus ant medžio panelės
Matmenys	410 cm × 279 cm
Miestas (vieta)	Roma
Muziejus

Atsimainymas – vienas garsiausių italų renesanso dailininko Rafaelio (1483–1520) paveikslų, esantis Vatikano pinakotekoje Romoje. Tai paskutinis Rafaelio kūrinys.

Istorija

„Atsimainymas“ nutapytas kardinolo Giulio de' Medici (būsimo popiežiaus Klemenso VII) užsakymu Romoje 1518−1520 m. Paveikslas turėjo būti skirtas Prancūzijos miesto, kurio vyskupu 1515 m. buvo tapęs Giulio de' Medici, katedrai. Paveikslas užsakytas 1516 m. pabaigoje arba 1517 m. Tuo metu Rafaelis buvo labai užimtas projektais Vatikano stancose ir užsakymo įvykdymą atidėliojo. Norėdamas paskatinti Rafaelį greičiau baigti darbą, kardinolas užsakė kitą religinės temos paveikslą „Lozoriaus prikėlimas“ Sebastianui del Pjombui.

Abu paveikslai turėjo vaizduoti vieną iš Kristaus stebuklų. Užsakymai tapo menininkų konkurencijos pavyzdžiu. Rafaelis paskubėjo atlikti užsakymą, ypač dar dėl to, kad Sebastiano del Pjombo „Lozoriaus prikėlimo“ scenoms piešinius ruošė didysis Rafelio konkurentas Romoje Mikelandželas. Paveikslas tapo pačiu paskutiniu Rafaelio darbu. Anot Giorgio Vasari, Rafaelis, gulėdamas mirties patale, norėjo matyti šį darbą, dėl to jo mokiniai atgabeno paveikslą ir pakabino galvugalyje. 1520 m. balandžio 6 d. Rafaeliui mirus, paveikslas buvo gabenamas su Rafaelio karstu į jo laidojimo vietą Romos Panteone. Paveikslo apatinė dalis taip ir nebuvo baigta. Po Rafaelio mirties ties juo dar dirbo Džulijus Romanas.

Kardinolas Giulio de' Medici taip ir neišvežė paveikslo į Prancūziją, o pasilaikė sau. Tapęs popiežiumi padovanojo „Atsimainymą“ bažnyčiai Romoje. Po Tolentino taikos 1797 m. tarp popiežiaus valstybės ir Napoleono, paveikslas buvo priverstinai išgabentas į Paryžių. 1816 m. žlugus Napoleono imperijai, paveikslas, kartu su kitais iš Italijos pagrobtais kūriniais, buvo grąžintas ir pateko į Vatikano pinakoteką. Šv. Petro bazilikoje Romoje yra mozaikinė „Atsimainymo“ kopija, sukurta XVIII a.

Tema ir stilistika

Paveiksle vaizduojamos dvi scenos iš evangelinių pasakojimų. Kartą Kristus nusivedė savo tris mokinius: Šv. Petrą, Šv. Jokūbą ir Šv. Joną į Taboro kalną, kuriame jis apsireiškė dieviškojoje šviesoje savo mokiniams. Kristui iš šonų pasirodė pranašai Mozė ir Elijas. Ši scena vaizduojama paveikslo viršutinėje dalyje. Pačioje scenos kairėje yra Šv. Felicisimas ir Šv. Agapitas, kurių diena yra rugpjūčio 6-oji, Atsimainymo diena.

Pagal evangelijas, kai Kristus buvo kalne su mokiniais, pas likusius mokinius buvo atvestas nuo gimimo piktosios dvasios apsėstas berniukas (manoma, kad paveiksle vaizduojamas sergantis epilepsija vaikas). Likę mokiniai bandė jį gydyti kaip mokė Kristus, tačiau jiems nieko nesigavo. Apatinė paveikslo dalis vaizduoja šį epizodą. Berniuką prilaikantis tėvas apsirengęs žalios spalvos palaidine (simbolizuoja viltį). Kristaus mokinių pasimetimas išreikštas skirtingomis reakcijomis: vieni ieško žemiškųjų priemonių, kiti kreipiasi į dangų pagalbos. Pirmajame plane klūpanti moteris simbolizuoja Krikščionių bažnyčią, kuri turėtų rasti sprendimą ir sutaikyti skirtingas nuomones. Tai tarsi aliuzija į tai, koks pasaulis bus, kai Kristus bus miręs. Vienintelio berniuko akys nukreiptos į viršuje vykstančią Atsimainymo sceną.

Paveikslas sulaukė daug interpretacijų dėl aiškiai matomos atskirties tarp apatinių ir viršutinių scenų. Pačiu paprasčiausiu aiškinimu, viršutinė dalis rodo dieviškąją tobulą ir amžiną būtį, rojų, apatinė − realųjį žmogišką pasaulį su žmogaus klaidomis ir klystkeliais. Nyčė šiame dualizme įžvelgė Dioniso ir Apolono principų sintezę scenos dramatiškume. Į sudėtingą paveikslo schemą Rafaelis sugebėjo suvienyti keliolika paplitusių renesanso dailės formų: apatinė scena vyksta uolos šešėlyje, o paveikslą puošia peizažo fragmentas. Apatinės scenos veikėjų gestai primena Mikelandželo figūrų gestūrą Siksto koplyčios lubų freskose. Stilistiškai kūrinys, savo teatrališkomis pozomis, pranašauja manierizmą, o aštriu šviesotamsos kontrastu (ypač berniuko figūroje) − baroką.

Taip pat skaitykite

• Brandusis Renesansas
• Rafaelio kambariai
• Siksto Madona