Andrius Butkūnas

Andrius Butkūnas (iki 1933 m. Butkevičius, 1890 m. gegužės 1 d. Gražioniai – 1975 m. , Misūris) – Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas. Talkino Nacionalsocialistams.

Biografija

Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. 1916 m. baigė praporščikų mokyklą Žitomyre.

1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 m. pradžioje įsitraukė į partizaninę kovą su bolševikais. 1919 m. kovo mėn. Lietuvos kariuomenės savanoris, paskirtas 2-ojo pėstininkų pulko 7-osios kuopos vadu. Dalyvavo nepriklausomybės kovose su Raudonaja armija, bermontininkais ir Lenkijos kariuomenės daliniais, pasižymėjo Giedraičių mūšyje.

1923 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus, 1931 m. baigė Aukštesniųjų karininkų kursus Kaune. Nuo 1925 m. bataliono vadas, nuo 1929 m. rugsėjo mėn. 4-ojo pėstininkų pulko vado padėjėjas (pavaduotojas). 1932 m. pulkininkas. Nuo 1932 m. balandžio mėn. Kauno karo mokyklos bataliono vadas. Nuo 1934 m. rugpjūčio mėn. 8-ojo pėstininkų pulko vadas ir Šiaulių įgulos viršininkas.

Sovietų ir nacių okupacijos

SSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 27 d. atleistas iš kariuomenės.

1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Birželio 24 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė paskyrė jį vadovauti vietinei apsaugai Kaune vietoj ją suorganizavusio atsargos pulkininko Liudviko Butkevičiaus.

Birželio 28 d. Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis paskyrė jį Tautinio darbo apsaugos bataliono vadu. Liepos 1 d. jis kreipėsi į bataliono karius:

Kariai, mes pradedame naują kūrybos darbo laikotarpį. Mus iš raudonojo teroro išvadavo Didysis Vokietijos Vadas Hitleris ir jo garbingoji kariuomenė, su kuria drauge kovėsi ir mūsų partizanai, šauliai ir Lietuvą mylį lietuviai, parodydami didelį pasiaukojimą ir pasiryžimą, kaudamiesi su bolševikais dėl kiekvienos žemės pėdos ir kiekvieną tą pėdą aplaistydami savo krauju. Garbė žuvusiems kovotojams. Mes, kariai, turime sekti žuvusiųjų ir 1919 metų savanorių pėdomis. Ir nelaukti atlyginimo už darbą, bet turime dirbti ir aukotis savo išvaduotosios tėvynės atstatymui, o tą galėsime pasiekti tik būdami drausmingi ir vieningi. Tad dirbkime, kariai, mūsų brangios tėvynės labui, nesigailėdami savęs ir atstatysime ją dar gražesnę, negu buvo.

Jo vadovaujamas batalionas 1941 m. liepos 4 d. ir 6 d. žudynėse Kauno VII forte sušaudė, atitinkamai, 463 ir 2,514 žydų, daugiausia suagę vyrai. Po šių egzekucijų žydų žudymas tuo tarpu išblėso.

Liepos 24 d., po voldemarininkų surengto pučo, Jurgis Bobelis ir Andrius Butkūnas buvo pašalinti iš pareigų. Juos pakeitė ir . Po pučo, žydų žudymas Kaune ir Lietuvos provincijoje žymiai paspartėjo, prasidėjo visuotinis išžudymas, įskaitant vaikus, moteris, senukus.

1941–1944 m. Pilviškių alaus daryklos direktorius.

Išeivijoje

1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje po karo jis pirmininkavo Tranšteino perkeltųjų asmenų stovyklos komitetui.

1949 m. persikėlė į JAV.

Įvertinimas

• 1919 m. Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas
• 1920 m. Vyčio kryžiaus 4 laipsnio ordinas
• 1928 m. Gedimino 4 laipsnio ordinas
• 1936 m. Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinas

Šaltiniai

1. „Stasys Knezys. Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 23 d..
2. „Tautinio darbo apsaugos bataliono (1-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono; 1-ojo apsaugos bataliono; 13-ojo savisaugos bataliono) karininkai“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 23 d..
3. Vytautas Zabielskas. Andrius Butkūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 671 psl.