Alka (Šilutė)

Alka
[[Vaizdas:|{{#if:|270px]]
Alka
55°25′34″š. pl. 21°24′22″r. ilg. / 55.426°š. pl. 21.406°r. ilg. / 55.426; 21.406 (Alka)
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Šilutės rajono savivaldybė
Seniūnija	Saugų seniūnija
Gyventojų (2021)	47
Vietovardžio kirčiavimas (4 kirčiuotė) Vardininkas: Alkà Kilmininkas: Alkõs Naudininkas: Al̃kai Galininkas: Al̃ką Įnagininkas: Alkà Vietininkas: Alkojè
Istoriniai pavadinimai	vok. Alk

Alka – kaimas Šilutės rajono savivaldybės vakarinėje dalyje, 6 km į pietvakarius nuo Saugų, prie Žemaitkiemio-Sakūčių plento.

Istorija

Tenenio upės žemumoje, daugiau kaip dešimtį kilometrų nusidriekusioje nuo geležinkelio Klaipėda-Šilutė rytuose iki dabartinės Minijos vagos vakaruose, plytėjo didžiulės pelkės, žėlė šlapšiliai ir krūmynai. Piečiau – už dabartinės Tenenio vagos kilo didžiosios Aukštumalos pelkės gūbrys – tūkstantmečiais suklostytų durpių kalnas. Toje liūnų ir klampynių šalyje buvo užsilikę savų salelių. Vieną, supamą Aukštumalos pelkės plotų, vėliau žmonės vadino Pilies kalnu. Praėjusių laikų archeologai ten buvo radę senovinio gyvenimo pėdsakų – matyt, ten glaudėsi labai senų laikų čiabuviai. Dar viena pakilumėlė, apsupta šlapynių bei protakų, tebestūkso šiauriau Tenenio, upės dešiniojoje pakrantėje. Nuo seno ji vadinta labai iškalbingu vardu – Alka (šventviete).

Vėlesniais amžiais pakilumą tarp šlapynių aptiko ūkininkai, čia atvilioti ir per didžiausias sausras aplink žaliavusių žolynų. Sausesnėje kalvelėje, užliejamoje tik smarkesnių Tenenio potvynių, buvo patogu apsigyventi ir statytis ūkinius pastatus. XVIII a. pabaigoje kaimas pagal gyventoją Joną Šedvilą dar vadintas „John Schedwill“. Tai buvo karališkasis kaimas, tiesiogiai priklausęs Prūsijos valdovui. Kaime tuomet buvo aštuoni ugniakurai (sodybos – gyvenamieji pastatai). Kaimas priklausė Šilutės (Šilokarčemos) valsčiui bei Verdainės parapijai. Tuomet žinotas ir Alkos (vok. Alck) vietovardis. Alką tada supo klampynės, keliukas ją siejo su artimesniu Petrelių kaimu ir tolesnėmis – sausesnėmis bei tankiau gyvenamomis vietomis.

Alkos pakilumėlė buvo vos 3-4 metrus pakilusi virš vandens lygio, tad didesnieji potvyniai pasiekdavo ir sodybų pastatus. Smarkiausių potvynių laiku tenykščiai pastatai būdavo užliejami. Ten apsigyvenusieji nuo seno kovojo su drėgmės pertekliumi – kasė griovelius vandeniui nuvesti, pastatus kilstelėdavo ant aukštesnių pamatų. Palaipsniui aplinka buvo kultūrinama, radosi vis daugiau tinkamų žemdirbystei sausesnių plotelių. 1815 m. Alka apibūdinta kaip žemdirbių ūkininkų kaimas. Ten stovėjo dešimt sodybų, kuriose gyveno 71 žmogus. Kaime stovėjo ir vėjo malūnas – tuomet jau buvo užauginama nemažai javų derliaus, vietos žmonėms prireikė ir malūno.

XIX amžiuje Alkos pakilumėlę kirto naujasis plentas Žemaitkiemis-Sakūčiai, jį tiesiant supiltas iki 3 metrų aukščio pylimas. Tas lygiagrečiai Tenenio upei ėjęs kelias sujungė du svarbius krašto plentus Klaipėda-Priekulė- Šilutė ir Priekulė-Ventė. Jis sujungė Alką su didesniais krašto centrais. Didelis inžinerinis įrenginys (buvo supiltos sankasos, iškasta daug griovių, įrenginėtos pralaidos ir tilteliai) kartu padėjo sausinti apylinkes. Plentas tradiciškai buvo apsodintas medžių eilėmis. Prie kiekvieno medžio iš abiejų pusių buvo įkasta po akmenį, kyšantį virš žemes iki 50 cm, kurio paskirtis – apsaugoti medžius nuo sužalojimo vežimais. Alkos ribose pastatyti keturi tiltai, kurių tikslas – leisti nubėgti pavasarinio potvynio vandeniui. 1966 m. buvę mediniai tiltai pakeisti betoniniais.

1871 m. Alkos kaime stovėjo 15 sodybų, kuriose gyveno 94 žmonės. Maždaug šimtmetį kaimo sodybų skaičius padvigubėjo – vietovė buvo patraukli gyventojams, galėjo išmaitinti daug žmonių. Tuomet kaime stovėjo keli daugiabučiai namai – matyt, juose gyveno samdiniai, talkinę laukų darbuose, ar kiti žmonės. Po klestėjimo laikų Alkos kaimas pradėjo palaipsniui menkėti. Matyt, žmones paviliodavo didesnis uždarbis miestuose ar Vakarų įmonėse bei šachtose. 1905 m. Alkos kaime buvo likusios vienuolika sodybų, kuriose gyveno 67 gyventojai. Tebestovėjo keli daugiabučiai pastatai. Tuomet kaimas valdė 688 hektarus žemės, vienai sodybai vidutiniškai teko net po 63 hektarus valdų. Tiesa, didžiąją dalį tų plotų sudarė pievos bei ganyklos, būta mažai derlingų vietų. Tačiau vis tik tas vidutinis žemės valdų plotas buvo įspūdingas – nedaug kur Mažojoje Lietuvoje kaimiečiai turėdavo po tiek daug žemės.

1925 m. Alkos kaime buvo priskaičiuota 60 gyventojų. Tuomet kaimas priklausė Šilutės apskričiai, Saugų valsčiui ir parapijai. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos išliko ypatingas didžiažemių kaimas, kur kiekvienam gyventojui vidutiniškai teko net po dešimt hektarų valdų, nors ir drėgnų pievų.

Antrojo pasaulinio karo veiksmai tiesiogiai nepalietė Alkos kaimo sodybų. Deja, kaip ir kitur netekta daugumos senųjų gyventojų, pasitraukusių į Vakarus. Nebuvo saugu ir savo sodybose pasilikusiems. Antai, 1945 m. vienos sodybos savininką naujieji ateiviai nušovę tiesiog pačiame kaime. Dalis ūkininkų po karo pasitraukė į vakarus, iš likusių čia gyventi – Gelžinių ir Vilkų šeimos 1950 m. ištremtos į Sibirą (Krasnojarsko kraštą). Hofmaną plėšikaujantys rusų kareiviai nušovė 1945 m. Hofmanas vietinius gyventojus aprūpindavo medinėmis klumpėmis, kurias dirbdavo iš gluosninės medienos. Iš senųjų kaimo gyventojų iki mirties (1979 m.) čia gyventi liko tiktai vienas ūkininkas – Jurgis Grinius.

Kaip ir visur Lietuvoje, taip ir čia, žmonės buvo priversti dirbti kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose. Pirmasis kolūkis su centru Žemaitkiemio kaime buvo „Laimė“. Vėliau jis prijungtas prie „Lapinų“ tarybinio ūkio, kuris vėliau tapo „Uostadvario“, „Sakučių“, ir galiausiai „Saugų“ tarybiniu ūkiu.

Vykdant melioracijos darbus, Alkos kaime buvo pastatyti 4 laikini barakai, kuriuose apgyvendintos 24 šeimos, dirbusios prie melioracijos darbų. Didžiausias gyventojų skaičius Alkos kaime buvo 1965 m. Tada suaugusių (turinčių rinkimo teisę) buvo virš 80 žmonių.

Nusausinus pievas ir sukultūrinus bei pylimais atitvėrus nuo Tenenio ir Minijos upių buvo gaunamas neblogas daugiamečių žolių derlius, kuris buvo perdirbamas į žolės miltus. Alkos kaime veikė 4 žolės miltų gamybos agregatai, kiekvienas galintis per valandą pagaminti po 1,5 tonos žolės miltų. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, dėl pasikeitusių ekonominių sąlygų ir iširus tarybiniams ūkiams, nustota juos gaminti.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1818–1950 m.	Šilutės valsčius	Šilutės apskritis
1950-1995 m.	Saugų apylinkė	Šilutės rajonas
nuo 1995 m.	Saugų seniūnija	Šilutės rajono savivaldybė

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1815 m. ir 2021 m.
1815 m.	1871 m.	1885 m.	1905 m.	1910 m.	1925 m.	1959 m.^sur.
71	94	101	67	71	60	62
1965 m.	1970 m.^sur.	1979 m.^sur.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.
83	167	123	93	75	70	47
Demografinės raidos histograma

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. Martynas Purvinas. Alkos kaimas. Mažoji Lietuva
3. Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
4. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.
5. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
6. Šilutės apskrities kaimų sąrašas (1910)
7. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
9. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
10. Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
11. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Nuorodos

• Voruta
• Žemėlapis 2006-09-28 iš Wayback Machine projekto.
• Detalesnis žemėlapis
• GenWiki vok
• Alck. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 27 psl. (lenk.)