Alandų klausimas Alandų krizė viena iš po Pirmojo pasaulinio karo susidariusių tarptautinių santykių problemų sėkmingai

Alandų klausimas, Alandų krizė – viena iš po Pirmojo pasaulinio karo susidariusių tarptautinių santykių problemų, sėkmingai išspręsta tarpininkaujant Tautų Sąjungai. Į Alandų salų gyventojų reikalavimus dėl prisijungimo prie Švedijos buvo neatsižvelgta ir salos paliktos Suomijai, tačiau buvo suteiktos tarptautinės garantijos, kad vietiniai gyventojai galės išlaikyti savo kultūrą ir nebus asimiliuoti suomių.

Švedijos pašto ženklas, kuriame pažymėtos švediškai kalbančios Suomijos dalys

Priešistorė

Iki 1809 m. Alandų salos, kartu su visa Suomijos teritorija, priklausė Švedijai ir buvo karalystės centre. Daugumą čia sudarė švediškai kalbantys gyventojai. 1809 m. po Rusijos-Švedijos karo pagal Alandų salos kartu su Suomija buvo perduotos Rusijai ir įėjo į Suomijos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį.

Alandų salos buvo strategiškai svarbios Švedijai, nes iš jų patrankų šūviais yra pasiekiama Švedijos sostinė Stokholmas. Būtent tai buvo pagrindinis motyvas, paskatinęs Švediją įsijungti į Krymo karą (1853–1856) kaip Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos sąjungininkę prieš Rusiją. Švedija įsijungė į jau baigiamąją karo stadiją, kada jau beveik buvo pasiektas susitarimas su Rusija. Nepaisant to, Švedija pasiekė, kad Paryžiaus taikos sutartimi (1856 m. balandžio 18 d.) būtų numatyta sustabdyti bet kokių naujų įtvirtinimų statymą Alandų salose. Šios sutarties reikalavimų buvo laikomasi, nors 1908 m. ir buvo bandyta nesėkmingai pakeisti demilitarizuotų salų statusą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. Rusija salose įkūrė povandeninių laivų bazę skirtą rusų ir britų povandeniniams laivams.

Po Suomijos Didžiosios Kunigaikštystės atskyrimo nuo Švedijos, joje paaštrėjo kalbinės problemos. Švedų kalba liko oficialia administracijos ir švietimo kalba, ja kalbėjo didžioji dauguma kunigaikštystės elito, o suomių kalba buvo daugiausia paprastų žmonių kalba. Tai sukėlė vadinamąją „fenomaniją“, t. y. suomių inteligentijos judėjimą, kuriuo siekta platesnio suomių kalbos naudojimo, įskaitant administravimą, teismų sistemą, mokyklas ir universitetus. Šį judėjimą didžiąja dalimi palaikė ir Rusijos valdžia. Suomijoje gyvenę švedai laikė save Skandinavijos pasaulio dalimi, netgi skleidė tezes apie savo rasinį pranašumą prieš suomius. Šie nesutarimai išryškėjo 1917 m., po Suomijos nepriklausomybės paskelbimo, kuris sukėlė trintį tarp švedų Alandų salų gyventojų ir Suomijos vyriausybės.

Krizė

1917 m. Alandų gyventojai Švedijos karaliui pateikė kolektyvinę peticiją, kurioje buvo prašoma salas įjungti į Švedijos karalystės sudėtį. Tuo metu 90 proc. salų gyventojų laikė save švedais, o likusioje Suomijos dalyje švedų buvo apie 15 proc. Suomijoje, skirtingai nuo Alandų salų, buvo žymiai ryškesnė socialinė įtampa.

Švedijos politinis elitas tuo metu buvo užsiėmęs Švedijos demokratizacija ir pastangomis suvaldyti revoliucinius Švedijos darbininkų bruzdėjimus. Suomijos vyriausybė nenorėjo atsisakyti šio strategiškai svarbaus regiono ir vietoj prijungimo prie Švedijos siūlė Alandų saloms tam tikrą autonomiją. Pačių Alandų salų gyventojų tokie siūlymai netenkino.

Prasidėjus vidaus karui Suomijoje, Švedijoje pasklido ar buvo paskleistos žinios apie rusų kareivių daromas skriaudas civiliams Alandų salų gyventojams. Be to, Alanduose išsilaipinus suomių kariams, prasidėjo kovos tarp jų ir rusų karinės įgulos. Švedija pasiuntė į Alandus karinę ekspediciją, kuri susitarė, kad iš salų bus evakuotos tiek rusų, tiek suomių karinės pajėgos. Vėliau švedų kariniai daliniai iš Alandų buvo atitraukti ir Suomijos vyriausybės susitarimu į salas atvyko vokiečių karinės pajėgos. 1919 m. Alandų salų gyventojai surengė dar vieną plebiscitą, kuriame 96 proc. salų gyventojų pasisakė už susijungimą su Švedija. Suomijos-Švedijos ginčas dėl Alandų salų buvo perduotas spręsti Tautų Sąjungos Tarybai.

Autonomijos suteikimas Alandų saloms

1921 m. Tautų Sąjungos Taryba pripažino suvereno teises į Alandų salas Suomijai, tačiau kartu nustatė ypatingą jų statusą bei autonomiją Suomijos Respublikos sudėtyje. Alandų salos buvo pripažintos demilitarizuota zona, gyventojai atleisti nuo karinės prievolės Suomijos armijoje, jiems užtikrinta pirmenybė žemės pirkimo – pardavimo sandėriuose, taip pat įtvirtinta viena oficiali švedų kalba (skirtingai nuo dviejų valstybinių kalbų likusioje Suomijos teritorijoje). Alandų konvenciją 1921 m. garantavo ne tik Švedija ir Suomija, bet taip pat Vokietija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija.

Šaltiniai

F.P. Walters, A History of the League of Nations (Oxford University Press, 1952) pp. 103–105, 791–792.

Nuorodos

[1] F.P. Walters, A History of the League of Nations (Oxford University Press, 1952) pp. 103–105, 791–792.