55 23 42 š pl 23 51 21 r ilg 55 39500 š pl 23 85583 r ilg 55 39500 23 85583 Dotnuvos dvarasDotnuvos dvaras AkademijojeVi

55°23′42″ š. pl. 23°51′21″ r. ilg. / 55.39500°š. pl. 23.85583°r. ilg. / 55.39500; 23.85583

Dotnuvos dvaras
Dotnuvos dvaras Akademijoje
Vieta	Akademija
Įkurtas	XVI a.
Rūmų stilius	Klasicizmas
Bajorų giminės	Izakauskai, Mlečkai, Jonas Vladislovas Bžostovskis, Ščitauskiai, Chrapovickiai, Kreicai,

Dotnuvos dvaras įsikūręs maždaug už 3 km į šiaurę nuo Dotnuvos miestelio. XVI a. pastatytas Akademijos miestelio vietoje. Miestelis pavadinimą gavo dėl 1924 m. čia įsteigtos Žemės ūkio akademijos, o ilgainiui Akademija imtas vadinti ir pats dvaras. Šis pavadinimas liko ir po to, kai 1945 m. Žemės ūkio akademija buvo iškelta į Kauną.

Istorija

Dotnuvos dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. Tuomet jis priklausė . XVII a. jį valdė . Jų dukrai ištekėjus už Jono Vladislovo Bžostovskio dvaras atiteko šiai giminei. 1701 m. dvarininkų Bžostovskių pakviesti Dotnuvoje įsikūrė iš Vilniaus atvykę vienuoliai bernardinai. Jie pastatė naują bažnyčią, vienuolyną, 1976 m. įsteigė gimnaziją. Po Bžostovskių dvarą valdė , XVII a. pab. jį įsigijo . Pastarieji naujai sutvarkė dvaravietę, pastatė prabangią rezidenciją, kurioje ne kartą viešėjo net caras Aleksandras I su žmona Elžbieta. dvare veikė baldų fabrikas, jame buvo gaminami meniški, ištaigingi baldai. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia dvarą konfiskavo. 1867 m. jį per varžytines nupirko Šuvalovas, o 1869 m. šias valdas perėmė grafas (jis palaidotas dvaro parke). Taip dvaras ėjo iš rankų į rankas. Vėliau šios valdos priklausė Piotrui Stolypinui, carinės Rusijos vidaus reikalų ministrui. Stolypinas buvo ir 1906 m. rusų agrarinės reformos autorius. Tikriausiai ne be jo iniciatyvos 1911 m. rusų valdžia Dotnuvos dvare įkūrė , kuri 1915 m. buvo iškeldinta į Rusijos gilumą. 1918 m. Lietuvos vyriausybės vardu Dotnuvos dvarą su mokykla įsigijo Viktoras Ruokis (1885–1971), vėliau išgarsėjęs kaip Lietuvos dirvožemių tyrinėtojas. 1919 m. čia įsteigta Žemės ūkio ir miškų mokykla, kuriai vadovavo pats V. Ruokis. 1922 m. įsteigus Kultūrtechnikos skyrių, mokykla pavadinta Žemės ūkio technikumu. 1924 m. įsteigta Žemės ūkio akademija. Greitai čia apsigyveno dėstytojai, akademijoje dirbęs personalas su šeimomis, darbininkai, studentai. Dvaravietė tapo lyg atskiras miestelis, kuriame buvo valgykla, parduotuvė, smulkaus kredito draugija. Centre stovėjo didieji akademijos rūmai, juose buvo mokymo įstaigos, kabinetai, auditorijos, laboratorijos, skaitykla, biblioteka, studentų bendrabutis, virtuvė ir valgykla. Tuomet čia mokėsi 300–400 studentų.

Šalia Akademijos pastato, nedidelėje daloje, – dvaro rūmai, statyti XIX a. antrojoje pusėje. Tai stačiakampio formos, triaukštis pastatas, centrinės jo dalies akcentas – siauras rizalitas. Iš parko pusės rūmus puošė nedidelis dviaukštis priebutis su laiptais, vedančiais prie netoliese esančio tvenkinio.

Akademijos dvaravietė skaudžiai nukentėjo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. 1944 m. liepos mėnesį traukdamiesi vokiečių armijos kariai išsigabeno didžiąją dalį akademijos turto. Per gaisrą žuvo vertinga biblioteka, įrengimai.

Nuo 1945 m. buvusiame akademijos pastate veikia Lietuvos žemdirbystės institutas. Akademijoje yra paminklų čia dirbusiems žymiems žmonėms – (skulpt. ), prof. Stasiui Nacevičiui (archit. ), prof. Juozui Tonkūnui (skulpt. Vladas Vildžiūnas), vienam paskutinių dvaro savininkų (1817–1891). Rūmus ir kitus dvarui priklausiusius pastatus supa senas, vaizdingas parkas.

Šaltiniai

SEMAŠKAITĖ, Ingrida. Lietuvos pilys ir dvarai. Vilnius: Algimantas, 2005, 42 p.