Afrikos konvencija dėl gamtos ir gamtos išteklių apsaugos

Afrikos konvencija dėl gamtos ir gamtos išteklių apsaugos – 1968 metais tarp Afrikos valstybių priimta tarptautinė sutartis dėl aplinkos apsaugos. Dėl jos buvo susitarta tuometinėje Afrikos Vienybės Organizacijoje, o 2003 birželio 11 dieną atnaujinta ir papildyta versija tapo oficialiu Afrikos Sąjungos dokumentu. 2012 m. sausį ją buvo ratifikavę 8 šalys; kad konvencija įsigaliotų tai turi padaryti bent 15 valstybių.

IUCN konvenciją yra pavadinusi išsamiausiu ir moderniausiu regioniniu aplinkos apsaugos susitarimu pasaulyje.

Istorija

Konvencija yra kilusi iš 1900 metų Londono konvencijos dėl laukinių gyvūnų apsaugos Afrikoje, kurią pasirašė šiame žemyne kolonijų turinčios valstybės (Didžioji Britanija, Italija, Portugalija, Ispanija ir Prancūzija). Vėliau susitarimą pakeitė 1933 metais taip pat Londone priimta floros ir faunos apsaugos konvencija. Galiausiai 1968 metais Alžyro mieste vietoje jos naujai nepriklausomybę atgavusios Afrikos valstybės pasirašė konvenciją dėl gamtos ir gamtos išteklių apsaugos. Kadangi po konvencijos priėmimo nebuvo įsteigtos jos įgyvendinimą prižiūrinčios institucijos, jos praktinis poveikis buvo riboto masto.

1981 m. Nigerija ir Kamerūnas kreipėsi į Afrikos Vienybės Organizaciją dėl konvencijos atnaujinimo. Su tuo susiję susitikimai truko iki 1986 metų, tačiau susitarimas nebuvo pasiektas. Atnaujinimo idėją 1996 m. atgaivino Burkina Fasas ir iki 2002 metų buvo paruoštas pakeistas ir papildytas konvencijos tekstas, kurį Afrikos Sąjunga patvirtino 2003 m. birželio 11 d. viršūnių susitikime Mozambiko sostinėje Maputu.

Turinys

1968 metais priimtoje konvencijoje įvardinama bendra Afrikos valstybių atsakomybė dėl gamtos išteklių ir platūs tikslai rūpintis dirvos, vandens, floros ir faunos apsauga, remiantis mokslo žiniomis ir atsižvelgiant į žmonių poreikius. Tai viena iš nedaugelio konvencijų pasaulyje, kurioje atskirai paminima dirvos apsauga nuo erozijos (dykumėjimo) ir nualinimo, skatinant darnią žemdirbystę. Prie sutarties yra pridedami priedai, nykstančių rūšių apsaugai, kur A grupės rūšių naikinimas visiškai uždraustas, o B grupės rūšių medžioklei ar kitokiam panaudojimui turi būti išduodami specialūs leidimai.

2003 metų konvencija buvo stipriai atnaujinta, tačiau išlaikė pagrindinę ankstesnės versijos struktūrą. Joje papildomai išreiškiamas palaikymas pasauliniams aplinkosaugos susitarimams, kaip kad Rio deklaracijai ir Darbotvarkei 21; minima darniojo vystymosi (t. y. aplinkos apsaugos ir socioekonominio vystymosi suderinimo) būtinybė; papildytas saugomų rūšių sąrašas prieduose; kviečiama kurti ir vystyti aplinkosaugines valstybių vidaus institucijas; įsteigti konvencijos valdymo organai; ir kita.

Pagrindinės konvencijos apimamos sritys:

• Žemės ir dirvožemio apsauga;
• Vandens apsauga;
• Miškų apsauga;
• Biologinės įvairovės apsauga;
• Nykstančių rūšių apsauga;
• Gyvūnų ir augalų rūšių prekybos reguliavimas;
• Saugomos teritorijos;
• Darnioji plėtra;
• Aplinkai kenkiantys kariniai konfliktai;
• Vietinių bendruomenių įtraukimas į aplinkos apsaugą;
• Tyrimų skatinimas;
• Dalinimasis technologinėmis žiniomis.

Institucijos

1968 metų konvencija neįsteigė jokių institucijų, kurios rūpintųsi jos įgyvendinimu, todėl jos praktinė nauda buvo labai maža. Po 2003 metų atnaujinimo šis trūkumas buvo didžia dalimi pašalintas, įsteigiant kas dvejus metu rengiamą konvencijos narių konferenciją ir nuolatinį sekretoriatą. Kadangi konvencija dar nėra įsigaliojus, institucijos veiklos nevykdo.

Ratifikavusios šalys

Nors konvenciją pasirašė dauguma Afrikos Sąjungos valstybių (37 ir 53), jos ratifikavimas vyksta iš lėto. 2012 m. sausį tai buvo padarę 8 valstybės: Burundis, Komorai, Libija, Lesotas, Malis, Nigeris, Ruanda ir naujausia tarp jų (2007 m. birželį) – Gana. Konvencija įsigalios, kai ją ratifikuos bent 15 valstybių.

Nuorodos

• Konvencijos tekstas Archyvuota kopija 2012-04-18 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)

Šaltiniai

1. An introduction to the African convention on the conservation of nature and natural resources, IUCN
2. Philippe Sands. Principles of international environmental law. Cambridge University Press, 2003, p. 524
3. An introduction to the African convention on the conservation of nature and natural resources, IUCN, p. 4-5
4. Philippe Sands. Principles of international environmental law. Cambridge University Press, 2003, p. 524–525
5. An introduction to the African convention on the conservation of nature and natural resources, IUCN, p. 6-16
6. African Convention on the Conservation of Nature and Natural Resources (Revised Version) Archyvuota kopija 2012-04-18 iš Wayback Machine projekto., AU
7. Philippe Sands. Principles of international environmental law. Cambridge University Press, 2003, p. 525
8. An introduction to the African convention on the conservation of nature and natural resources, IUCN, p. 17-19
9. Status of African Convention on the Conservation of Nature and Natural Resources (Revised Version) Archyvuota kopija 2011-08-12 iš Wayback Machine projekto., AU