AdutiškisVaizdas nuo bažnyčiosAdutiškis55 09 25 š pl 26 35 13 r ilg 55 157 š pl 26 587 r ilg 55 157 26 587 Adutiškis Aps

Adutiškis

Adutiškis

55°09′25″š. pl. 26°35′13″r. ilg. / 55.157°š. pl. 26.587°r. ilg.

Apskritis

Vilniaus apskritis

Savivaldybė

Švenčionių rajono savivaldybė

Seniūnija

Adutiškio seniūnija

Gyventojų

558

Vikiteka

Adutiškis

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)
Vardininkas:	Adùtiškis
Kilmininkas:	Adùtiškio
Naudininkas:	Adùtiškiui
Galininkas:	Adùtiškį
Įnagininkas:	Adùtiškiu
Vietininkas:	Adùtiškyje

Istoriniai pavadinimai

blrs. Гадуцішкі, lenk. Hoduciszki, rus. Годуцишки

Adutiškis – miestelis Švenčionių rajono savivaldybėje, 28 km į rytus nuo Švenčionių, prie kelio Švenčionys–Pastovys, prie pat Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija. Parapijos ir Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Ąžuolo ir Naujasalio). Stovi Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (pastatyta 1913 m.), senelių namai. Adutiškio geležinkelio stotis buvo Lietuvoje ir Baltarusijoje, dabar veikia tik Baltarusijoje (yra stotelė Гадуцішкі, kurioje kasdien sustoja 4 keleiviniai traukiniai).

Etimologija

Miestelio vardas yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo vardo Aduta (ar Adutis).

Geografija

Miestelis išsidėstęs ant kalvų prie Kamojos upės vingių, šlaitai raguvoti. Netoli miestelio – pats šiaurryčiausias, kartu ir atkampiausias rajono pakraštys – Antanų giria, kuri nusidriekia toli į Baltarusiją ir susijungia su Polocko lygumos giriomis, siekiančiomis Dauguvą. Adutiškis ribojasi su Baltarusijos kaimeliu. Šioje vietoje unikali Lietuvos–Baltarusijos siena eina geležinkeliu Lentupis–Pastovys.

Istorija

minimas nuo XIV a. Nuo 1526 m. dvarą valdė Jonušas Radvila, vėliau buvo Kiškų dvaro centras. 1526 m. suteikta privilegija rengti turgus ir laikyti smuklę. 1608 m. atiteko Vilniaus vyskupijos kapitulai. Pats Adutiškis pirmą kartą paminėtas 1501 m. Lietuvos Metrikoje. 1608 m. pastatyta Adutiškio bažnyčia. 1790 m. įkurta parapinė mokykla ir prieglauda. 1795 m. apylinkes nusiaubė rusų, 1811–1812 m. – prancūzų kariuomenė. Per 1863 m. sukilimą iš Vileitų kaimo į Sibirą buvo ištremtos sukilėlius rėmusios šeimos. XIX a. pabaigoje miestelis buvo Švenčionių apskrityje valsčiaus centras. Čia buvo pašto stotis, vykdavo garsūs turgūs, veikė mokykla, 1885 m. įkurta vaistinė.

1895 m. nuo Pabradės pro Lentupį, į Adutiškį buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, vėliau rekonstruotas į platųjį ir pratęstas iki Polocko. Nuo tada miestelis pradėjo augti, garsėti turgumis. Prekiauta nuo eržilų ir jaučių iki molinių puodų, medaus, spanguolių, naminių rankdarbių, linų. Miestelis išaugo. 1913 m. čia kunigo B. Krištaponio rūpesčiu pastatyta dabartinė mūrinė Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. I pasaulinio karo metai Adutiškio apylinkių gyventojams buvo ypač sunkūs: čia 3 metus buvo vokiečių ir rusų fronto linija. Gyventojai buvo išvaryti, kaimai sudeginti. 1918 m. pasitraukus vokiečiams, įsiveržė bolševikai. 1920 m. apie 3 mėnesius išsilaikė Lietuvos valdžia. Vargonininkas L. Bielinis organizavo savanorius į Lietuvos kariuomenę, steigė lietuviškas mokyklas. Tačiau 1920 m. Vilniaus kraštą užėmė lenkai, kurie stengėsi primesti savo kalbą. Lietuviai tam priešinosi. Aktyviai veikė „Ryto“ švietimo draugija, beveik visuose kaimuose buvo Šv. Kazimiero draugijos narių, savo darbą atliko knygnešiai. Tačiau 1938 m. jau buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos.

1939 m. Adutiškio apylinkes užėmė sovietinė kariuomenė ir jos buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR. Adutiškis tapo rajono centru. 1940 m. rugpjūtį Adutiškis ir jo apylinkės prijungtos prie Lietuvos TSR. Valdžia ėmėsi rusinimo politikos, įsteigė rusų ir baltarusių dešimtmetę mokyklą. 1940 m. iš Adutiškio geležinkelio stoties sovietai trėmė gyventojus į Sibirą, buvo suimti visi Šv. Kazimiero draugijos pirmininkai. 1942–1944 m. pamiškių kaimų žmonės kentėjo nuo sovietinių partizanų plėšikavimo. Adutiškis labai nukentėjo per II pasaulinį karą. 1944 m. miestelis sudegintas, sugriautas centras. 1944 m. vokiečiai traukdamiesi susprogdino malūną, tiltą, linų fabriką. Tais pačiais metais buvo paskelbta mobilizacija į sovietinę kariuomenę, kurios vyrai vengė. Rudenį Antanų miške susibūrė Lietuvos partizanų būrys, vadovaujamas A. Griškėno-Karužio. Jį suėmus, „Tigro“ būriui ėmė vadovauti karininkas Vincas Žaliaduonis-Rokas. Pokariu Sibiro lageriuose kalėjo 23 vyrai iš miestelio, o apylinkėje nuo sovietinių okupantų nukentėjo 172 žmonės. 1949 m. gyventojai buvo priversti jungtis į kolūkius, vykdyta melioracija, sunaikinti vienkiemiai.

1945 m. įsteigta biblioteka, 1956 m. įkurta ambulatorija, kultūros namai, 1955 m. įsteigta vidurinė mokykla, vaikų lopšelis – darželis, muitinė, pasienio užkarda. 1975 m. prie Adutiškio prijungtas gretimas miestelis – Naujasis Adutiškis. Iki 1992 m. veikė linų fabrikas, dab. trikotažo įmonė.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo kilęs konfliktas su Baltarusija dėl Adutiškio geležinkelio stoties. Dabar siena su Baltarusija eina pietiniu miestelio pakraščiu, geležinkelio linija skiria dvi valstybes.1994 m. spalio 13 d. Lietuvos ir Baltarusijos derybininkai susitarė dėl Adutiškio geležinkelio stoties padalijimo – stotis atiteko Lietuvai, o Baltarusijai atiteko vienas ar du geležinkelio keliai. Lietuvos pusėje 2003 m. geležinkelio bėgiai išardyti, po kelerių metų nugriauti ir nebenaudojami geležinkelio stoties pastatai.

2006 m. patvirtintas Adutiškio herbas.

Iki 2022 m. veikė Adutiškio vidurinė mokykla.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. – 1939 m.	Adutiškio valsčius	Švenčionių apskritis
1939–1940 m.		Adutiškio rajono centras
1940–1950 m.		Švenčionių apskritis
1950–1995 m.	Adutiškio apylinkės centras	Švenčionių rajonas
1995–	Adutiškio seniūnijos centras	Švenčionių rajono savivaldybė

Miestelis I pasaulinio karo metais:

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1862 m. ir 2021 m.

1862 m.*

1879 m.

1897 m.^sur.

1905 m.

1931 m.

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.

764

1 800

2 247

1 674

1 539

1 780

1 839

1974 m.

1979 m.^sur.

1984 m.

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

2011 m.^sur.

2021 m.^sur.

2 558

1 058

1 036

1 023

778

689

558

* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

Benon Łastowski (1913–1996), karininkas
Kleofas Ławrynowicz (g. 1935), karininkas, visuomenės veikėjas
Brunonas Gailiušis (g. 1939), inžinierius hidrotechnikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras
Kazimierz Ławrynowicz (1941–2002), mokslininkas, profesorius
Danuta Polak (g. 1945), politikė
(1889–1942), revoliucionierius, SSRS partinis ir visuomenės veikėjas.
Vytautas Ruzgas (g. 1951), agronomas, augalų selekcininkas, mokslų daktaras, akademikas

Šaltiniai

Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 647 psl.
Hoduciszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 89 psl. (lenk.)
Hoduciszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 564 psl. (lenk.)
Petras Gaučas. Adutiškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 102 psl.
Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
Adutiškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 16 psl.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
Adutiškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 45 psl.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
Vincas Brazauskas ir kt.. Adutiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 15
Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

Aplinkinės gyvenvietės

Mielagėnai – 17 km
Gilūtos – 10 km

DIDŽIASALIS – 23 km

Mociškė – 8 km

Svirkos – 10 km
ŠVENČIONYS – 29 km

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .

[GSSRI-2] Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 647 psl.

[3] Hoduciszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 89 psl. (lenk.)

[4] Hoduciszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 564 psl. (lenk.)

[5] Petras Gaučas. Adutiškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 102 psl.

[6] Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.

[MLTE-7] Adutiškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 16 psl.

[8] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.

[LTE-9] Adutiškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 45 psl.

[10] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[TLE-11] Vincas Brazauskas ir kt.. Adutiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 15

[12] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[13] Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[14] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.