Adomas Šernas (1884)

Adomas Šernas
Gimė	1884 m. gegužės 25 d. Jasiškiai, Nemunėlio Radviliškio valsčius
Mirė	1965 m. sausio 6 d. (80 metų) Nemunėlio Radviliškis
Tėvai	Elžbieta Žemaitytė Martynas Šernas
Veikla	Lietuvos evangelikų reformatų kunigas
Alma mater	Tartu universitetas
Žinomas (-a) už	žodžio „nepriklausomybė“ autorius

Adomas Šernas (1884 m. gegužės 25 d. Jasiškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčius – 1965 m. sausio 6 d. Nemunėlio Radviliškyje) – Lietuvos evangelikų reformatų kunigas, superintendantas.

Biografija

Gimė religingų evangelikų reformatų Elžbietos Žemaitytės ir Martyno Šerno šeimoje, turėjo tris brolius ir dvi seseris. Brolis Jokūbas Šernas – 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras. Pirmoji, jį išmokiusi skaityti iš giesmyno, buvo motina. Nuo 9 metų pradėjo lankyti Nemunėlio Radviliškio pradinę mokyklą. Mokykloje buvo dėstoma tik rusų kalba. Tikybos mokė vargonininkas. 1898 m. tėvas sūnų išvežė į Rygos klasikinę gimnaziją. Baigė tris klases. Po to perkeltas į gimnaziją Slucke, gavo Sinodo skirtą stipendiją. Įgijęs brandos atestatą, 1905 m. įstojo į Dorpato universiteto teologijos – filosofijos fakultetą. Baigė 1913 m. kovo 24 d. Įšventintas ir paskirtas diakonu Vilniuje. Tų pačių metų birželio 23 d. ordinuotas kunigu ir paskirtas Švobiškio parapijos klebonu.

1915 m. evakavosi į Rusiją. 1916-1917 m. M. Yčo rūpesčiu kartu su P. Žemaičiu paskirtas Tatjanos komiteto įgaliotiniais Mažosios Lietuvos belaisviams šelpti Simbirske ir kituose Pavolgio miestuose. 1917 m. rudenį tarp kitų dvidešimties patikimų asmenų paskirtas įgaliotiniu Biržų ir Joniškėlio apskrityse kviesti atstovus Vilniaus konferencijai, kurioje ir pats dalyvavo. Tuo metu A. Šernas jau buvo žinomas kaip Lietuvos patriotas ir kaip Bažnyčiai atsidavęs sūnus. Kartu su kitais dirbo, tiesiant kelią Lietuvos Nepriklausomybei. A. Šerno pasiūlytas žodis „nepriklausomybė“ buvo Konferencijos priimtas ir iki šiol tebevartojamas.

Dvasininko pareigas Jam teko eiti Vilniaus, Švobiškio, Papilio, Seirijų, Kauno, Nemunėlio Radviliškio, Biržų parapijose. Nuo 1942 m. A. Šernas – vyriausias evangelikų reformatų Bažnyčios Lietuvoje dvasininkas – Generalinis superintendantas, išrinktas 1942 m. birželio 25 d. Sinodo Biržuose.

Kunigaudamas ne tik daug dirbo, bet ir skaitė, didelį dėmesį skyrė lietuvių kalbai. 1927 m. liepos 29 d. įsigijo Lietuvos respublikos švietimo ministerijos pažymėjimą, kuris pripažino A. Šernui aukštesniosios mokyklos mokytojo vardą ir teisę mokyti aukštesnėje mokykloje tikybą, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų, istorijos, geografijos, matematikos, fizikos ir gamtos mokslų bei teisę gauti atlyginimą normomis, mokamomis asmenims baigusiems aukštąjį mokslą. Būdamas dvasininku mokytojavo Nemunėlio Radviliškio progimnazijoje, Biržų gimnazijoje, kur dėstė lotynų kalbą, matematiką ir kitus dalykus.

1964 m. rugpjūčio 16 d. laikraštyje „Tiesa“ buvo paskelbtas viešas Bažnyčios ir kunigo pareigų atsisakymas. Visą bažnyčios turtą ir pareigas perdavė Biržų kunigui P. Jašinskui. Nemunėlio Radviliškio bažnyčia perėjo Biržų parapijos žinion.

Literatūrinė veikla

Nuo 1929 m. pradėjo literatūrinį darbą. 1936 m. išleistas jo sulietuvintas Heidelbergo katekizmas. Laisvalaikiu grynino Giesmyno kalbą, vertė giesmes iš svetimų kalbų. 1938 m. pasirodė maža knygelė „Karys evangelikas“, kurią sudarė 114 giesmių. Pratarmę giesmynėliui parašė kun. Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios superintendentas H. D. Sroka, Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios senjoras kun. A.Gelžinis, Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios generalinis superintendantas prof. dr. Povilas Jakubėnas. 1939 m. gegužės 28 d. laikraštyje „Lietuvos evangelikų kelias“ Nr. 13 A. Juozaitis rašė: „Dabar ir mums, evangelikams, netektų rausti prieš katalikus mus kaltinančius, jog nesugebame pasirūpinti mums tinkamu šiems laikams giesmynu. Ši mažą, bet labai naudingą giesmynėlį mums padovanojo kariuomenės evangelikų kapelionas kun. A. Šernas taip tinkamu laiku, kada nėra paruoštas ir išleistas didysis evangelikų lietuviškas giesmynas...“

1964 m. žurnale „Mūsų sparnai“ Nr. 17 superintendentas kun. Stasys Neimanas straipsnyje „Lietuvos evangelikų reformatų giesmynai“ nemažai vietos skyrė ir A. Šerno darbui: „Kylant lietuvių dvasinei kultūrai buvo ištobulinta, nuo svetimybių išvalyta ir bendrinė lietuvių kalba. Sąryšy su tuo buvo labai jaučiamas giesmyno kalbos atsilikimas. Lietuvos evangelikų reformatai, stovėdami visų sričių pažangumo avangarde, to pakęsti negali ir tuo mūsų Bažnyčios vadovybė labai susirūpino. Biržų Sinoduose, svarstant neatidėliotiną naujos giesmyno laidos reikalą, kun. A.Šernas pasisakė, kad jis jau turįs nemažai perdirbtų, suposmuotų giesmių. Tad Sinodas prašydamas ir pavedė kun. A. Šernui parengti naują giesmyno laidą.“

A. Šernui dirbant kartu su evangelikų liuteronų komisija iškildavo nuomonių skirtumai, kuriuos tekdavo spręsti kompromiso keliu. Dėl susidariusių sunkumų darbas užsitęsė iki Antrojo pasaulinio karo. Suredaguoto ir paruošto spaudai Giesmyno atspausdinimui vėl atsirado įvairių kliūčių. Tačiau jos buvo nugalėtos (biržietiškais lašiniais – „V.r.ž.“ inf.) ir aštuntoji evangelikų reformatų giesmyno laida „Šerno giesmynas“ 639 puslapių su 388 giesmėmis ir maldomis 1942 m. išvydo šviesą. Giesmyne yra tilpusios ir kelios paties autoriaus sukurtos giesmės, pvz., 52, 103, 126, 148 ir kt. Šis Giesmynas iki šiol naudojamas evangelikų reformatų bažnyčiose Lietuvoje.

Šaltiniai

1. . Biržų kalendorius.
2. E.Dagienė. Lietuvos evangelikų reformatų enciklopedija. 2009 m.