Žurnalistas

Žurnalistika (pranc. journal – laikraštis, taip pat dienynas, žurnalas; jour – diena) – profesinė žurnalistų veikla, pagrįsta visuomeniškai svarbios informacijos rinkimu, tyrimu apdorojimu ir periodiniu platinimu; visuomenės informavimo priemonių (VIP) sistema kaip natūraliai demokratinės visuomenės konkurencijos rinkoje susiformavęs reiškinys; visuomenės informavimo priemonės paskelbti žurnalistų kūriniai: publikacijos žodžiu, vaizdu ir garsu; rašiniai, nuotraukos, piešiniai, laidos, programos, kronikiniai filmai; socialinių mokslų sritis: žurnalistika ne tik atspindi, bet ir tyrinėja ekonominio bei politinio gyvenimo tendencijas, VIP poveikį ir raidą, o istorine prasme ji išlieka kaip svarbus praeities visuomeninių santykių dokumentas.

Tiriamoji žurnalistika išaiškina ir atskleidžia visuomenei svarbų faktą arba reiškinį, susijusį su ekonominiu, politiniu ar kultūriniu gyvenimu.

Žurnalistikos kaip produkcijos ieškojimas pagrįstas naujienų ieškojimu, atsisakius išankstinės nuostatos ir stengiantis pateiktį įvairius požiūrius, atsispindinčius visuomenėje (t. y. laikantis objektyvumo). Žurnalistika remiasi teorija, kuri pradėjo formuotis XIX a. ir išsirutuliojo XX a. Demokratinėse šalyse ji grindžiama tuo pačiu objektyvumo principu.

Žurnalistiką reglamentuoja įstatymai, etikos kodeksai, arba kitokie specialūs aktai. Lietuvoje žurnalistika kaip VIP sistema ėmė formuotis tarpukario laikotarpiu. 1919 metais buvo priimtas pirmasis spaudos įstatymas, nusakęs VIP leidybos sąlygas. Antrasis, griežčiau nusakęs valstybės ir VIP santykius, buvo išleistas 1935 metais. Trečiasis įstatymas, Lietuvoje veikęs nuo 1990, priimtas žlungant monopartinei sovietinei propagandos sistemai, panaikino žurnalistikos cenzūrą.

Istorija

Šiuolaikinės žurnalistikos istorijos pradžia laikomas XV–XVI a., kai pasirodė pirmosios spausdintinės knygos ir informaciniai lapeliai. XVII a. pradėti leisti periodiniai leidiniai – laikraščiai ir žurnalai, XIX atsirado informacijos agentūros, ir dokumentinis kinas, o XX a. – radijas, televizija ir internetas.

Funkcijos

Visuma žurnalistikos „pareigų“ ir jų atlikimo pobūdis, žurnalistinės veiklos paskirtis, priemonės, organizavimo būdai ir rezultatai. Norėdami realizuoti konkrečius žurnalistikos tikslus ir uždavinius, žurnalistai ir rengia ir platina įvairios tematikos ir problematikos žurnalistikos kūrinius, kurių kiekvienas turi tam tikrą paskirtį, tikslines funkcijas. Įvairios visuomenės informavimo priemonės ir žurnalistiniai kūrinai atlieka skirtingas funkcijas. Funkcijų skaičius, jų pobūdis bei turinys priklauso nuo visuomenės išsivystymo, demokratijos laimėjimų, socialinių bei istorinių sąlygų, tradicijų. Jungtinės Amerikos Valstijose pagrindinėmis laikoms 4 funkcijos: informacinė, aiškinamoji (interpretacinė), auklėjamoji (valdymo, vadovavimo) ir pramoginė. Svarbiomis taip pat laikomos , reklamos bei naujų idėjų propagavimo funkcijos. Skandinavijos šalių žurnalistikos tyrinėtojų nuomone, demokratinėje visuomenėje žurnalistika atlieka 4 funkcijas: teikia visuomenei informaciją, kontroliuoja valdžią, užtaria nuskriaustuosius (siekia teisybės) bei linksmina (paprastai komerciniais tikslais) skaitytojus, klausytojus bei žiūrovus. Kai kurios visuomenės informavimo priemonės atliekas dar ir penktąją – politinės propagandos (ideologinę) – funkciją.

Pirmiesiems Lietuvos laikraščiams ir žurnalams, ypač ėjusiems lietuviškos spaudos draudimo metais, buvo būdinga kultūrinė funkcija. Tarpukario Lietuvoje svarbiausiomis žurnalistikos funkcijomis buvo informavimas, mokymas, .

Principai

Principai bendrosios žurnalistinės veiklos taisyklės ir normos, pagrindinių pažiūrų visuma, sąlygojanti žurnalisto santykius su tikrove, gyvenimo reiškinių suvokimą ir įvertinimą, elgesį ir darbo rezultatus. Žurnalistikos principai formuojasi objektyvių gamtos ir visuomenės raidos dėsnių, žmonių praktinės veiklos, patirties pagrindu. Pagrindiniai jų kriterijai yra mokslinis pagrįstumas ir praktinis pritaikomumas. Bendraisiais principais turi būti remiamasi nušviečiant įvairiausius visuomeninio gyvenimo reiškinius ir įvykius. Norint teisingai orientuoti visuomenę, nešališkai atspindėti tikrovę, pirmiausia būtina vadovautis nepriklausomumo, objektyvumo, teisingumo, principais. Ne mažiau svarbūs ir tikslumo, sąžiningumo, atsakingumo, demokratiškumo bei humanizmo principai. Jie visi sudaro tam tikrą sistemą, visumą, kurioje vieną principą su kitu sieja glaudūs tarpusavio ryšiai, vyksta nuolatinė jų sąveika, vienas principas papildo kitą. Bet kuris žurnalistikos kūrinys visiškai atitinka žurnalistinės veiklos principus, jei jis parengtas atsižvelgiant į kiekvieną šią sistemą sudarantį principą.

Žurnalistikos reikšmė demokratijai

XX amžiaus 3-iame dešimtmetyje, moderni žurnalistika tik formavosi. Rašytojas Valteris Lipmanas ir amerikietis filosofas Džonas Devejus diskutavo apie žurnalistikos reikšmę demokratijai. Jų išskirtinės filosofijos vis dar yra aktualios.

V. Lipmanas tais laikais žurnalistikos reikšmę suprato, kaip tarpininkę visuomenės ir politikos gaires nubrėžiančio elito. Žurnalistika tapo tarpininke. Kai elito atstovai kalbėjo, žurnalistai klausėsi ir įrašinėjo informaciją, ją atrinkinėjo ir paskleisdavo plačiai visuomėnei. Jo pozicija buvo ta, kad visuomenė nebesugeba atsirinkti informacijos iš augančio ir vis sudėtingesniu tampančio informacijos kiekio, todėl turi būti tarpininkas šiuose procesuose, kuris filtruotų informaciją masėms. Lipmanas tai apibūdino taip: Visuomenė nėra pakankamai protinga, kad suprastų komplikuotus politinius klausimus. Dar daugiau, visomenės atstovai per daug užsiėmę, kad jiems rūpėtų sudėtingi politiniai sprendimai. Todėl visuomėnei yra reikalinga, kad kažkas interpretuotų ir paaiškintų priimamus sprendimus, kad pateikiama infrmacija būtų paprasta ir lengvai suprantama. Toks buvo žurnalistų vaidmuo. Lipma tikėjo, kad visuomenė veikia sprendimų priėmimą per rinkimus. Tuo tarpu elitas (pvz., politikai, sprendimus priimantieji, biurokratai, mokslininkai ir t. t.) toliau turės valdžią. Lipmano požiūriu žiurnalistų vaidmuo buvo informuoti visuomėnę apie tai, ką veikia elitas ir vykdyti tam tikrą priežiūrą, nes visuomenė turėjo pagrindinę galią – balso teisę.

Iš kitos pusės Devejus, tikėjo, kad visuomenė nesugebėtų suprasti klausimų, kuriuos sprendžia elitas. Sprendimai turėtų būti priimami po diskusijų visuomenėje. Jis tikėjo, kad žurnalistai turi atlikti kurkas didsnį vaidmenį, nei tik informacijos perdavimas. Devejus manė, kad žurnalistai turėtų įvertinti tam tikros politikos pasekmes. Per laiką jo idėjos buvo pritaikytos įvairiuose lygmenyse ir pastaruoju metu vadinamos, kaip „bendruomeninė žurnalistika“.

Šios bendruomeninės žurnalistikos koncepcija yra esminė besivystant šiuolaikinei žurnalistikai. Šioje naujoje plėtotėje žurnalistai santykiauja su visuomenės ir elito atstovais.

Žurnalistikos dalys

Pagal and knygą „Žurnalistikos elementai“, yra devynios žurnalistikos dalys . Žurnalistai, norėdami atlikti savo visuomenės informavimo pareigą, jie privalo būti nepriklausomi ir turėti savivaldą. Jie privalo vadovautis šiomis gairėmis:

1. Skelbti tiesą
2. Likti ištikimi piliečiams
3. Privalo patikrinti informaciją.
4. Informaicijos skelbėjai privalo išlaikyti nepriklausomybę nuo tų, apie kuriuos skelbia informaciją.
5. Privalo tarnauti, kaip nepriklausomas jėgos monitorius.
6. Privalo sukurti aplinką, visuomeninei kritikai ir sutarimui.
7. Privalo stengtis pateikti svarbią, įdomią ir aktualią informaciją.
8. Privalo pateikti naujienas įvairiapusiškai ir proporcingai.
9. Žurnalistai privalo vadovautis asmenine sąžine.

2007 m. balandžio mėnesį savo knygoje jie pridėjo papildomą gairę: „piliečių teisės ir pareigos“, todėl atsirado 10 žurnalistikos gairių.

Teisinis statusas

Žurnalistai visame pasaulyje dažnai rašo apie vyriausybių veiklą jų šalyse, o tos vyriausybės turi įvairiausiais politikas nukreiptas į žurnalistus, kurios kontroliuoja, ką jie tirti ir apie ką jie gali rašyti ir ką šios organizacijos gali publikuoti. Dauguma Vakarų valstybių vyriausybių garantuoja žodžio ir spaudos laisvę ir labai mažai apriboja šias teises, kai palyginus kitose valstybėse egzistuoja labai stiprūs spaudos apribojimai. Žurnalistai daugelyje šalių turi tam tikras privilegijas, pavyzdžiui, gali lengviau, nei kiti visuomenės nariai, dalyvauti visuomeniniuose renginiuose, prieiti arčiau nusikaltimo įvykdymo vietų ir dalyvauti spaudos konferencijose.

Kai kuriose šalyse žurnalistus tiesiogiai samdo vyriausybė, juos kontroliuoja ir cenzūruoja. Kitose šalyse, kuriose oficialiai garantuojama spaudos laisvė, žurnalistai gali būti bauginami, jiems grasinama, jie areštuojami, sunaikinama jų nuosavybė (ypač dažnai jų darbo priemonės), kankinami ir/arba užmušami.

Pagal tarptautinę teisę, žurnalistai, kurie būna sugaunami karo metu, turi tikėtis, kad su jais bus elgiamasi, kaip su civiliais ir jie bus išduoti tai valstybei, kurios piliečiai jie yra.

Taip pat skaitykite

Vikiteka: Žurnalistika – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Naujoji žurnalistika

Šaltiniai

1. Žurnalistika. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-12-09.
2. Žurnalistikos enciklopedija, Vilnius 1997.
3. [1] 2013-10-02 iš Wayback Machine projekto..