Dokumentinis kinas kino meno rūšis vaizduojanti tikrus faktus įvykius žmones Pagrindiniai žanrai feljetonas esė Senovinė

Dokumentinis kinas – kino meno rūšis, vaizduojanti tikrus faktus, įvykius, žmones. Pagrindiniai žanrai: , , , feljetonas, esė.

Pirmieji dokumentiniai filmai Lietuvoje

Pirmieji dokumentiniai filmai Lietuvoje buvo pademonstruoti Vilniuje 1897 m. Dokumentinės kronikos apie Lietuvą prieš Pirmąjį pasaulinį karą yra nufilmavę JAV lietuviai. 1921 m. kino kronika pradėta kurti ir filmuoti ir Lietuvoje, o reguliariai rodyta kino teatruose nuo 1932 m. Ketvirtajame dešimtmetyje pasirodė ir pirmieji lietuviški dokumentiniai filmai. Jų autoriai – P. Babickas, , ir kt. Dalis kino kronikos ir dokumentinių filmų yra JAV, dalis saugoma Lietuvoje, .

Lietuvos dokumentinis kinas pokariu

1945 m. įkūrus , pradėti filmuoti kronikiniai žurnalai „“. 1947 m. pasirodė pirmieji dokumentiniai filmai „Mylima tėvynė“ (rež. ), „Už duotąjį žodį“ (rež. ). 1950 m. sukurtas pilno metražo dokumentinis filmas „Tarybų Lietuva“ (rež. ir L. Maculevičius). Pirmąjį pokario dešimtmetį dokumentinis kinas buvo įspraustas į komunistinės ideologijos rėmus, vykdė Lietuvos sovietinimo uždavinius. Vyravo atrinktų, propagandiškai interpretuotų įvykių apžvalga, politizuota faktografija. Nuo kino kronikos kiti kino žanrai skyrėsi tik detalesniu faktų pateikimu.

6-ojo dešimtmečio pabaigoje politizuojama mažiau, daugiau dėmesio skiriama faktų analizei, tikrovės poetizacijai, herojų psichologijai. Keičiasi teksto oficialumas, greta jo atsiranda vidinis veikėjų monologas, autorinis pasakojimas. montažo išradingumu pasižymėjo darbai „Mes iš Kauno“, „Tavo draugai“, „Svajos ir likimai“, „Nenusimink, Virginijau“ (1958–1962 m.). Poetiškumu, autorine interpretacija išsiskyrė vaidybininkų A. Žebriūno, R. Vabalo, M. Giedrio dokumentiniai filmai, bet ypač – jaunų režisierių A. Dausos (kartu su „Naktis prieš parodos atidarymą“, 1963 m., „Ten, už durų“, 1966 m.) ir A. Grikevičiaus („Saulės pasakos“, 1963 m., su „Trys faktai“, 1966 m., „Laikas eina per miestą“, 1968 m.) filmai. Psichologiniu veikėjų traktavimu, ištikimybe nacionalinėms tradicijoms pasižymėjo filmai „Senis ir žemė“ (1964 m.), „Čiūtyta rūta“(1968 m.), „Vincas Svirskis“ (1967 m.), „Šimtamečių godos“ (1970 m.), „Paskutinė vienkiemio vasara“ (1971 m.). Socialinius filmus mėgino kurti Rimtautas Šilinis: „Savojo aš beieškant“ (1977 m.), „Post scriptum senam filmui“ (1980 m.), su V. Starošu, „Palikimas 12-ajam anūkui“ (1981 m.), „Randas“ (1986 m.), „Nojaus arka“ (1988 m.) ir kt. Originalų kino filmo žanrą išpuoselėjo („Ko ašaroja Medėja“, 1979 m., „Būkit sveiki, ufonautai“, 1979 m., „Mano vardas Leonardas“, 1981 m., „Vinis“, 1987 m., „Duobė“, 1987 m., ir kt.). R. Verbos nacionalinės kultūros tradicijų temą tęsia subtilaus lakoniškumo, vaizdo ir garso sintezės filmų kūrėjas Henrikas Šablevičius („Kelionė ūkų lankomis“, 1973 m., „Apolinaras“, 1973 m., „Liuob šokt, liuob dainuot“, 1974 m., „Kretingos medinukai“, 1976 m., „Suvalkietiškas gyvenimas“, 1982 m., „Dainoriai“, 1985 m., „Žmogus, einantis namo“, 1986 m. (gavo premiją tarptautiniame Oberhauzeno festivalyje Vokietijoje), „Pabuvom savam lauke“, 1989 m., ir kt.). 1990 m. jis tapo nacionalinės premijos laureatu.

Unikalią vietą Lietuvos kino dokumentikoje užima P. Abukevičiaus gamtiniai filmai: 8-ojo dešimtmečio TV sensacija apie mešką Nidą, „Lapė“ (1981 m.), „Vilkai“ (1981 m.), „Juodasis gandras“ (1982 m.), „Rožinis kiras“ (1984 m.).

Lietuvių dokumentika Atgimimo laikotarpiu

„Neregių žemė“ – vienas tituluočiausių lietuviškų dokumentinių filmų

Su sustiprėjo trauka istorijai. Sukurta daug istorijos, kultūros veikėjų portretų, filmų apie bažnyčios vaidmenį, laisvės kovą, rezistenciją miškuose, tremtinius. Daugelis jų kronikinio, apžvalginio, „vadovėlinio“ pobūdžio. Jie užpildė baltąsias kino vietas ar ištaisė sovietinės istorijos modelį, kurį gausiuose istoriniuose ir portretiniuose filmuose buvo pateikęs režisierius Linas Lazėnas ir kiti dokumentininkai. Atgimimui skirta trilogija „Dar sykį: Lie – tu – va“ (1989 m.), „Lietuva: žodžiai į laisvę“ (1991 m.), „Lietuva vėl laisva“ (1992 m.), pokario partizanams – „Partizanai“ (1993 m.). Į dokumentiką atėjo gabaus jaunimo: Saulius Beržinis („Vėliava iš plytų“, 1989 m., „Greimas“, 1992 m., „Sudie, Jeruzale“, 1993 m., ir kt.), Arūnas Matelis („Dešimt minučių prieš savo skrydį“, 1990 m. gavo diplomą Oberhauzeno festivalyje, Vokietija), Audrius Stonys („Neregių žemė“, 1992 m. apdovanotas „Felix“ prizu už geriausią Europos dokumentinį filmą), Valdas Navasaitis („Rudens sniegas“, 1991 m.) ir kt.

Taip pat skaitykite

Lietuvos kinas

Šaltiniai

Žurnalistikos enciklopedija, 1997