Kitos reikšmės Šventoji reikšmės ŠventojiŠventosios Mikierių kilpa Anykščių raj Ilgis 246 kmBaseino plotas 6888 8 km Vid

Kitos reikšmės – Šventoji (reikšmės).

Šventoji
Šventosios Mikierių kilpa (Anykščių raj.)
Ilgis	246 km
Baseino plotas	6888,8 km²
Vidutinis debitas	55,1 m³/s
Ištakos	Dūkšto ežeras
Žiotys	Neris
Šalys	Lietuva

Vikiteka	Šventoji

Šventoji – upė Rytų Lietuvoje; didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė nuo ištakų iki žiočių yra ilgiausia tekanti vien tik Lietuvoje.

Tėkmė

Ištakos – Ignalinos rajone, Gražutės regioniniame parke telkšantis Dūkšto ežeras (apie 5 km į šiaurę nuo Dūkšto). Aukštupyje prateka Luodžio, Luodykščio, Asavo, Ūparto ežerus, toliau – Antalieptės tvenkinį (iki jį sudarant ten irgi buvo grupė ežerų), Sartus, Rašus, Paštį. Visas šis ežeringasis Šventosios aukštupys yra Ignalinos, Zarasų ir Rokiškio rajonuose. Už jo upė teka į pietvakarius jau lygesniu kraštovaizdžiu. Prateka Utenos, Anykščių, Ukmergės, Jonavos rajonais. Įteka į Nerį 44,5 km nuo jos žiočių, 4 km į šiaurės rytus nuo Jonavos, ties „Achema“.

Salpos plotis 200–700 m. Slėnio plotis aukštupyje siekia 400–700 m, vidurupyje 400–900 m, žemupyje – ~1 km. Vagos plotis iki Paščio ežero 20–40 m, tarp Paščio ežero ir Virintos žiočių 40–50 m, toliau 60–80 m. Vyraujantis vagos gylis ~1,5 m. Vidutinis nuolydis – 51 cm/km, tačiau tarp ežerų nuolydis labai skiriasi. Vaga nuo ištakų iki Dūkšto ežero sureguliuota. Iš visų Lietuvos upių Šventoji turi daugiausiai salų – 79; salingumas – 3,08 %..

Baseinas

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Šventosios intakai.

Šventosios baseinas užima 6888,8 km² (iš jų 88,1 Latvijoje) plotą. Baseinas driekiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius, apimdamas ežeringas Zarasų, Utenos, Molėtų aukštumas (25 % baseino ploto), Svėdasų ir Širvintų plynaukštes (54 %) ir dalį Vidurio Lietuvos žemumos (21 %). Baseinas asimetriškas, kairioji baseino dalis platesnė už dešiniąją. 10 % baseino teritorijos užima miškai, 9 % – pelkės, 3 % – ežerai. Upės maitinimas mišrus: požeminis vanduo sudaro trečdalį bendro nuotėkio, kitą dalį – lietaus ir sniego tirpsmo vandenys. Ežerai išlygina nuotėkį, todėl Šventoji net ir vasarą yra vandeninga.

Didžiausi intakai:

kairieji: Šavaša, , Bradesa, Vyžuona, , Aknysta, Taurožė, Varius, Elmė, Anykšta, Virinta, Siesartis, Žirnaja, Širvinta
dešinieji: Nasvė, Jara-Šetekšna, Vadaksta, Grieža, Latava, Biebė, Pienia, Mūšia, , Ukmergėlė, Storė, Armona.

Hidrologija

Šventosios srovės greitis 0,2-0,5 m/s. Metinė vandens lygio svyravimų amplitudė aukštupyje 1,3 m, žemupyje iki 5,3 m. Žemupyje (ties Baltromiške) metinis vandens nuotėkis pasiskirsto taip: pavasarį 45 %, vasarą 15 %, rudenį 20 %, žiemą 20 %.

Debitas, m³/s	ties Antaliepte	ties Anykščiais	ties Ukmerge	ties Baltromiške
Vidutinis	4,29	25,8	39,3	56,1
Didžiausias	38,6	423	594	794
Minimalus	0,17	2,1	3,9	7,63

Šventoji patvenkta ties Antaliepte (211 km nuo žiočių, susidariusios Antalieptės marios) ir Kavarsku (69 km nuo žiočių, susidaręs Kavarsko tvenkinys). Ties Kavarsku Šventoji 12 km Šventosios-Nevėžio kanalu sujungta su Nevėžiu; iš Kavarsko tvenkinio vanduo iki 2000 m. buvo perpumpuojamas į Nevėžio baseiną. Vandens matavimo stotys veikia Anykščiuose ir Ukmergėje. Ukmergėje matuojama: vandens lygis, vandens temperatūra, vandens debitas. Anykščiuose papildomai matuoja vandens būklę ir (jei yra) ledo storį.

Reikšmė

Šventosios baseinas gyvenamas nuo seno, manoma, kad jame pradėjo formuotis Lietuvos valstybė (žr. Voruta). Upės pavadinimas nusako jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio šventas), nors galimai pirminė žodžio „šventas“ reikšmė galėjo būti „šviesus“. Šventoji minima Šventupės vardu (Swyntoppe) XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose.

Šventosios pakrantės vaizdingos, ypač ties Mikieriais, kur upė sudaro kilpas. Vaga vandeninga, srauni, todėl tinkama . Aplink upę įkurti 3 regioniniai parkai: Gražutės, Sartų ir Anykščių.

Upės ruožas nuo Jaros žiočių iki Pelyšos žiočių – Šventosios kraštovaizdžio draustinis. Į pietvakarius nuo Ukmergės, tarp Galbos ir Armonos žiočių, Šventosios slėnio su atodangomis ruožas – Armonos geologinis draustinis.

Svarbesnės gyvenvietės prie Šventosios: Antalieptė, Dusetos, Užpaliai, Andrioniškis, Anykščiai, Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė, Vepriai, Upninkai.

Galerija

Šventoji prie Drobiškių (Zarasų raj., Gražutės regioninis parkas)
Šventosios žemupys ties Vepriais
Šventoji ties Šventupe
Šventoji ties Anykščiais
Šventosios vaizdas Anykščiuose iš bažnyčios bokšto
Šventosios vaizdas nuo Lajų tako
Algimanto apygardos partizanai šalia Šventosios 1947 m.

Šaltiniai

uetk.am.lt
Aldona Baubinienė, „Lietuvos didžiųjų upių salų kartometrinė analizė“, Geografijos metraštis 31 t., 236–244 (1998).
Šventoji. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
http://www.meteo.lt/steb_hidro_tinklas.php 2009-12-12 iš Wayback Machine projekto.
http://www.meteo.lt/lt/stebejimu-tinklas
Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.
Владимир Николаевич Топоров. Об одном архаичном индоевропейском элементе в древнерусской духовной культуре – *svęt-. Iš: Языки культуры и проблемы переводимости. Москва: Наука, 1987.
Dainius Razauskas. Lietuviškosios šventumo sąvokos kilmė. Liaudies kultūra, 2016, Nr. 4 (169), p. 13–18
„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 435 psl.
Šventoji. Šventoji. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013

[1] uetk.am.lt

[2] Aldona Baubinienė, „Lietuvos didžiųjų upių salų kartometrinė analizė“, Geografijos metraštis 31 t., 236–244 (1998).

[3] Šventoji. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013

[4] ttp://www.meteo.lt/steb_hidro_tinklas.php 2009-12-12 iš Wayback Machine projekto.

[5] ttp://www.meteo.lt/lt/stebejimu-tinklas

[6] Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.

[7] Владимир Николаевич Топоров. Об одном архаичном индоевропейском элементе в древнерусской духовной культуре – *svęt-. Iš: Языки культуры и проблемы переводимости. Москва: Наука, 1987.

[8] Dainius Razauskas. Lietuviškosios šventumo sąvokos kilmė. Liaudies kultūra, 2016, Nr. 4 (169), p. 13–18

[9] „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 435 psl.

[10] Šventoji. Šventoji. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013