Šiaurės Atlanto sutartis

Šiaurės Atlanto sutartis (angl. North Atlantic Treaty) – tarptautinė sutartis, pasirašyta 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone. Ši sutartis tapo NATO įkūrimo teisiniu pagrindu.

Šiaurės Atlanto sutarties puslapis

Šiaurės Atlanto sutartis, kaip esminė NATO dalis, buvo sukurta JAV norint išvengti per didelio šalių plėtimosi besibaigiant II pasaulinam karui ir skatinant daugiašališkumą Europoje. Tai yra JAV kolektyvinio gynybos su Vakarų Europos šalimis dalis.

Sutartis buvo sukurta galvojant apie pavojų Sovietų Sąjungai užpulti Vakarų Europos šalis.

Pasirašydamos Šiaurės Atlanto sutartį šalys yra „pasiryžusios apsaugoti tautų laisvę, bendrą žmonių paveldą ir civilizaciją, pagrįstą demokratijos, asmens laisvės ir teisinės valstybės principais“.

Pirmosios narės

Dabartinės NATO narės

Šios 12 šalių pirmosios pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį bei tapo NATO pradininkėmis. Sutartį pasirašė šie šalių vadovai:

•  Belgija – Ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras ir ambasadorius Robert Silvercruys
•  Kanada – Užsienio reikalų sekretorius Lester B. Pearson ir ambasadorius
•  Danija – Užsienio reikalų ministras ir ambasadorius
•  Prancūzija – Užsienio reikalų ministras ir ambasadorius
•  Islandija – Užsienio reikalų ministras ir ambasadorius
•  Italija – Užsienio reikalų ministras ir ambasadorius
•  Liuksemburgas – Užsienio reikalų ministras ir ambasadorius
•  Nyderlandai – Užsienio reikalų ministras ir ambasadorius
•  Norvegija – Užsienio reikalų ministras ir ambasadorius
•  Portugalija – Užsienio reikalų ministras ir ambasadorius
•  Jungtinė Karalystė – Užsienio reikalų sekretorius ir ambasadorius
•  Jungtinės Amerikos Valstijos – JAV valstybės sekretorius

Tolimensė plėtra

Vėliau prisijungė kitos 19 šalių:

• 1952: Graikija, Turkija
• 1955: Vokietija
• 1982: Ispanija
• 1999: Čekija, Lenkija, Vengrija
• 2004: Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija
• 2009: Albanija, Kroatija
• 2017: Juodkalnija
• 2020: Šiaurės Makedonija
• 2023: Suomija

Pasitraukusios šalys

Nei viena šalis per istoriją oficialiai nepradėjo pasitraukimo procedūros, tačiau šios šalys tapo nepriklausomos ir nepareiškė noro prisijungti prie NATO:

Kipras (nepriklausomybė nuo JK 1960 m.)  Alžyras (nepriklausomybė nuo Prancūzijos 1962 m.)  Malta (nepriklausomybė nuo JK 1964 m.)

Sutarties straipsniai

Iš viso sutartį sudaro 14 straipsnių.

1 straipsnis

Sutarties 1 straipsnyje teigiama, kad šalys narės „bet kokius tarptautinius ginčus, į kuriuos jos gali būti įtrauktos, sprendžia taikiomis priemonėmis taip, kad nekiltų pavojus tarptautinei taikai ir saugumui bei teisingumui, ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grėsmės arba jėgos panaudojimo bet kokiu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais“.

2 straipsnis

Sutarties 2 straipsnyje nustatyta, kad „šalys prisidės prie tolesnio taikių ir draugiškų tarptautinių santykių plėtojimo, stiprindamos savo laisvas institucijas, leisdamos geriau suprasti principus, kuriais grindžiamos šios institucijos ir skatindamos stabilumo sąlygas. Jos sieks pašalinti konfliktus savo tarptautinėje ekonominėje politikoje ir skatins ekonominį bendradarbiavimą tarp bet kurių ar visų jų“.

3 straipsnis

Sutarties 3 straipsnyje teigiama, kad „Siekdamos veiksmingiau pasiekti šios Sutarties tikslus, Šalys atskirai ir kartu, teikdamos nuolatinę ir veiksmingą savitarpio pagalbą, išlaikys ir plėtos savo individualius ir kolektyvinius gebėjimus priešintis ginkluotam puolimui“.

4 straipsnis

4 straipsnis paprastai laikomas pagrindinių NATO operacijų pradžios tašku, todėl jis skirtas ekstremalioms arba skubioms situacijoms. Jis oficialiai ragina konsultuotis kariniais klausimais, kai „kyla grėsmė bet kurios iš šalių teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui“.

5 straipsnis

Pagrindinė sutarties dalis yra 5 straipsnis. Jo įsipareigojimo sąlyga apibrėžia casus foederis (lot. situacijos sąjungai). Ji įpareigoja kiekvieną valstybę narę laikyti ginkluotą išpuolį prieš vieną valstybę narę 6 straipsnyje apibrėžtose srityse kaip ginkluotą išpuolį prieš jas visas. Po tokio išpuolio kiekviena valstybė narė turi padėti imtis „tokių veiksmų, kuriuos [valstybė narė] laiko būtinais, įskaitant ginkluotosios jėgos panaudojimą, siekiant atkurti ir palaikyti Šiaurės Atlanto zonos saugumą“. Straipsnis buvo pritaikytas tik vieną kartą, bet buvo svarstomas daugeliu kitų atvejų.

Vienintelis istorijoje atvejis, kai buvo pritaikytas 5 sutarties straipsnis, buvo 2001 m. rugsėjo 11 d. atakos. Straipsnio aktyvavimas buvo patvirtintas 2001 m. spalio 4 d.

6 straipsnis

6 straipsnyje teigiama, kad 5 straipsnis taikomas tik valstybių narių teritorijoms Europoje, Šiaurės Amerikoje, Turkijoje ir saloms Atlanto vandenyne į šiaurę nuo Vėžio atogrąžos.

7 ir 8 straipsniai

Esant bet kokiam prieštaravimui kitiems tarptautiniams įsipareigojimams (išskyrus Jungtines Tautas, kurios pagal 7 straipsnį pakeičia NATO) arba dviejų NATO narių karinio konflikto atveju, įsigalioja 8 straipsnis. Tai yra svarbiausia tais atvejais, kai viena narė įsitraukia į karinius veiksmus prieš kitą narę, dėl kurių pažeidusios narės būtų laikomos nesilaikančiais sutarties ir tokiu būdu apsaugant visą NATO.

9 straipsnis

Įsteigia ir tai yra vienintelė NATO institucija, kuriai suteikta teisė tiesiogiai iš šios sutarties. Pagrindinis jos tikslas, kaip nurodyta sutartyje, yra 3 ir 5 straipsnių vykdymas.

10 straipsnis

10 straipsnis aprašo procesą, pagal kurį kitos šalys gali prisijungti prie NATO, kai tam vienbalsiai sutinka dabartinės NATO narės. Taip pat naujos NATO šalys gali būti tik iš Europos žemyno.

11 straipsnis

11 straipsnyje yra nurodytas pirminės sutarties ratifikavimo procesas.

12 straipsnis

12 straipsnyje nurodytas procesas, pagal kurį sutartis gali būti keičiama, jei tokie pakeitimai vis dar turi įtakos Šiaurės Atlanto zonai ir nepažeidžia Jungtinių Tautų Chartijos.

13 straipsnis

13 straipsnyje apibrėžiamas procesas, pagal kurį valstybė narė išstoja iš NATO. Tai atliekama valstybei narei įspėjant JAV vyriausybę, kaip sutarties depozitarui, prieš vienerius metus, o ši paskelbia pranešimą kitoms valstybėms narėms.

14 straipsnis

14 straipsnyje pažymima, kad oficialios NATO kalbos yra anglų ir prancūzų, ir kad Jungtinių Valstijų vyriausybė paskelbia sutarties kopijas kitoms valstybėms narėms.

Nuorodos

• Oficialus sutarties tekstas

Šaltiniai

1. „What is NATO?“. NATO – Homepage. n.d. iš originalo 28 February 2022. Nuoroda tikrinta 2022-03-03.
2. Cook, Lorne (25 May 2017). „NATO, the world's biggest military alliance, explained“. Military Times. Associated Press. iš originalo 2017-05-25. Nuoroda tikrinta 2022-03-03.
3. Cha, Victor (Winter 2009–2010). „Powerplay: Origins of U.S. Alliances in Asia“. International Security. 34 (3): 158–196. doi:10.1162/isec.2010.34.3.158. S2CID 57566528.
4. Mabon, David W. (1988 m. gegužės mėn.). „Elusive Agreements: The Pacific Pact Proposals of 1949-1951“. Pacific Historical Review. 57 (2): 147–178. doi:10.2307/4492264. JSTOR 4492264.
5. „A short history of NATO“. NATO (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-11-09.
6. „About this Collection | United States Treaties and Other International Agreements | Digital Collections | Library of Congress“ (PDF). Library of Congress.
7. Bevans, Charles Irving (1968). „North Atlantic Treaty“. Treaties and other international agreements of the United States of America 1776–1949. 4, Multilateral 1946–1949. Washington, D.C.: Department of State. p. 831. LCCN 70600742. OCLC 6940. Nuoroda tikrinta 2013-05-01.
8. „NATO Declassified - Treaty Signatories“. NATO.
9. The North Atlantic Treaty
10. NATO: Key Events (timeline), 2001: "Large-scale terrorist attacks in New York and Washington D.C.—NATO invokes Article 5 for the first time ever and adopts a broader approach to security"
11. Daley, Suzanne (2001-09-13). „AFTER THE ATTACKS: THE ALLIANCE; For First Time, NATO Invokes Joint Defense Pact With U.S.“. The New York Times. ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 2017-05-26.
12. „NATO Update: Invocation of Article 5 confirmed – 2 October 2001“. Nato.int. Nuoroda tikrinta 2010-08-22.