ŠachmataiŠachmatų lenta ir laikrodisŽaidėjai2 simultane daugiau nei 2 Amžiaus kategorijaneribojamasPasiruošimo laikasjok

Šachmatai
Šachmatų lenta ir laikrodis
Žaidėjai	2 (simultane daugiau nei 2)
Amžiaus kategorija	neribojamas
Pasiruošimo laikas	joks pasirengimas nereikalingas
Žaidimo laikas	pagal laiko kontrolę
Atsitiktinimumo tikimybė	Viskas priklauso tik nuo žaidėjo

Šachmatai (pers. shāh māt ; karalius yra netikėtai užpultas) – stalo žaidimas ir intelektualus sportas, kuriame rungiasi du priešininkai. Žaidimas vyksta specialioje 8 x 8 langelių dydžio lentoje, kurioje varžovai kovoja dvejomis skirtingų spalvų kariaunomis (juodaisiais ir baltaisiais). Žaidimo tikslas – paskelbti priešininko karaliui matą.

Žaisti šachmatais galima įvairiai – seniau buvo žaidžiama tik dviem partneriams susitikus prie bendro stalo, vėliau žaidžiama ir laiškais (siunčiant daromus ėjimus varžovams), o dabar, atsiradus kompiuteriams, žaidžiama ir su kompiuteriu, su kitais varžovais internetu ar siunčiant el. paštu daromus ėjimus.

Šachmatų deive laikoma Kaisė.

Žaidimo istorija

Legenda

Apie žaidimo istoriją sklinda daug legendų, viena iš jų yra daug kam labai gerai žinoma – apie radžą. Vakarų Indijoje radža Balhait savo patarėjams liepė sukurti žaidimą, kurį žaisti reikėtų proto, stropumo, įžvalgumo, drąsos ir išminties. Brahmanas Sissa pasiūlė šachmatų, sukurtų pagal karo modelį, žaidimą, sakydamas jog būtent kare radžos minėtos savybės labiausiai atsiskleidžia. Radžai žaidimas labai patiko, ir pasiūlė Brahmanui prašyti tokio atlygio, kokio šis tik panorės. Išminčius pasirodė labai kuklus ir paprašė nedidelio kiekio grūdų. Grūdų kiekį reikėjo apskaičiuoti: į pirmą šachmatų lentos laukelį reikėjo padėti 1 grūdą, į antrą 2, į trečią 2 × 2 = 4, į ketvirtą 4 × 2 = 8, į penktą – 8 × 2 = 16 ir taip iki 64 langelio. Suskaičiavus, kiek gi grūdų reikės iš viso, pasirodė, kad paskutiniame langelyje turi būti padėti 9 223 372 036 854 775 808 grūdai, o iš viso grūdų skaičius siekė 2⁶⁴ – 1 = 18 446 744 073 709 551 615. Laikant, kad 1 cm³ telpa 15 grūdų, toks kiekis užims 12 000 000 000 000 m³. Norint gauti tiek grūdų, reikėtų visą Žemės paviršių 8 kartus apsėti javais. Jei sandėlio, kuriame norėtume sutalpinti visus grūdus, aukštis būtų 4 m, o plotis – 10 m, tai sandėlio ilgis būtų 300 000 000 km, t. y. du kartus daugiau, nei nuo Žemės iki Saulės.

Žaidimo raida

Labai sunku nustatyti tikslią šachmatų atsiradimo datą, kadangi panašūs žaidimai egzistavo jau prieš 5000 m. Žinomi šachmatų istorijos tyrinėtojai Van der Linde, Von der Lasa, Murray laikosi nuomonės, kad šachmatai buvo išrasti Šiaurės Vakarų Indijoje (Pandžabe) VI a.

Populiariai jie buvo vadinami Čaturanga (skr. चतुरङ्ग = IAST: caturaṅga). Čaturanga, – dviejų sanskrito žodžių junginys – „Čatura“ reiškia keturis, „Anga“ – kariuomenės dalis, kurią sudarė ratha (vežimai), gaja (drambliai), turaga (žirgai), padādi (pėstininkai) – tai buvo įprastinė Indijos radžų armijos struktūra.

Kitas pavadinimas, naudotas žaidimui – aṣṭapada (išvertus iš sanskrito reiškia aštuonis žingsnius). Iš Indijos šachmatai vėlyvajame VI a. pakliuvo į Persiją, o iš ten apie 650 m., ją užkariavus arabams – pasiekė ir visą arabiškąjį pasaulį. Apie 800 m. šachmatai pateko į Kiniją ir per Korėją, pasiekia Japoniją.

Europą šachmatai pasiekė VII a., arabams užkariavus Iberijos pusiasalį ir Sicilijos salą. Po Šiaurės Europą jie plito ir vikingų prekybos keliais.

Čaturanga

Čaturangos lenta

Makruk – pradinė pozicija

Čaturanga (reiškia „keturių rūšių kariuomenė“) – šitaip senovės Indijoje buvo vadinamas šachmatų pirmtakas. Šis žaidimas vaizdavo tuometinę Indijos armiją: pėstininkai, kavalerija, drambliai, kovinės vežėčios. Šiame žaidime figūrų ėjimus lemdavo metamas žaidimo kauliukas. Radžos Charšos (606-48 m.) laikų kronikoje „Caritro Charša“ sakoma, kad „šachmatų lentos moko, kaip išsidėsčiusi armija“. Čaturangoje dramblys iš pradžių eidavo tiesiai, pakeliui viską griaudamas – tai dabartinio bokšto pirmtakas. Vėliau bokšto funkcijas įgavo kovinės vežėčios. Tada dramblys pradėjo vaikščioti įstrižai peršokdamas per vieną langelį. Tuo tarpu pėstininkai iš lėto žygiuodavo į priekį po vieną langelį. Žaidimas vykdavo tol, kol vienas žaidėjas netekdavo visų figūrų.

Kiek vėliau žaidimas buvo pavadintas čaturandža („keturi karaliai“), kadangi abi kovojančios pusės turėjo po du karalius ir nė vienos valdovės.

Apie čaturangą ir čaturandžą mokslininkai nieko tiksliai nežino, kadangi neišliko nei taisyklių, nei žaistų partijų užrašų – iš turimų duomenų galima susidaryti tik bendrą žaidimo vaizdą. Galima tik pasakyti, kad esminis jų skirtumas nuo dabartinių šachmatų – sėkmę žaidime lemia ne tik ir ne tiek žaidėjų logika, kiek atsitiktinumas (metamas kauliukas).

Šatrandžas

Tai tobulesnė čaturangos forma. Čia figūrų ėjimus lėmė nebe metamas kauliukas, o žaidėjų logika. IX amžiuje šis žaidimas buvo labai smarkiai nagrinėjamas teoriškai. Čia visiškai tokie patys ėjimai buvo tik dabartinio bokšto, žirgo ir karaliaus. Rokiruotės nebuvo. Pėstininkai judėdavo tik į gretimą langelį. Pasiekęs tolimiausią gulstinę šis galėdavo virsti tik valdove. Valdovės ėjimai tais laikais buvo smarkiai apriboti – ji galėdavo judėti tik įstrižainėmis, ir tik į gretimą langelį. Rikis vaikščiodavo tik įstrižainėmis ir tik į trečią langelį (peršokdavo). Pergale buvo laikoma ne tik matas, bet ir patas, laimima būdavo ir nukirtus visas priešininko figūras.

Ankstyvosios šachmatų istorijos chronologija

VI a. – Indijoje sukuriamas artimas dabartinei formai Čaturangos (Astapada) žaidimas.
~ 600 – Veikalas Karnamuk-i-Artakhshatr-i-Papakan mini Persišką žaidimą Šatrandžą
~ 720 – Šachmatai iš Persijos paplinta po Islamiškąjį pasaulį
~ 840 – Ansktyviausi išlikę šachmatų uždaviniai, užrašyti Bagdado kalifo Billah.
~ 900 – Įrašas apie šachmatus kinų veikale Huan Kwai Lu ('Stebuklų knyga').
997 – Versus de scachis – ankstyviausias žinomas krikščioniškosios Europos veikalas, minintis šachmatus. Poema parašyta lotynų kalba.
1008 – Šachmatai paminėti grafo Uregel testamente.
X a. – As-Suli parašo Kitab Ash-Shatranj, ankstyviausią žinomą darbą, kuriame moksliškai nagrinėjama šachmatų strategija.
vėlyvas X a. – Tamsūs ir šviesus laukeliai pradėti naudoti šachmatų lentoje.
1173 – Seniausias rastas įrašas, naudojantis algebrinį žymėjimą.
1283 – Kastilijos karalius (1221–1284) parašo Libros del Axedrez dados y tablas (Šachmatų ir kitų žaidimų knyga). Tai pirmoji Europoje žaidimų enciklopedija. Pirmos 7 knygos dalys skirtos šachmatams, iš viso aprašyti 103 šachmatų uždaviniai.
vėlyvas XIII a. – Pėstininkai pradinį ėjimą gali šokti per 2 laukelius.
vėlyvas XIV a. – Įvedama en passant taisyklė.
1422 – Krokuvos manuskripte randama taisyklė, jog patas reiškia lygiąsias.
1471 – Parašytas Getingeno manuskriptas – pirmoji knyga, skirta vien šachmatams.
1497 – L.R.de Liusena išleidžia pirmąjį Europoje veikalą apie šachmatų debiutus.
1561 – R. Lopesas de Segura apibrėžia gambito sąvoką, apibūdinančią figūrų aukojimus debiute .
1690 – B. Asperlingas parašo Traite du leu Royal des Echecs, veikalas išleidžiamas Lozanoje. Jame pirmą karta suklasifikuojami šachmatų debiutai.

Šachmatai Europoje

Templierių riteriai žaidžia šachmatais, 1283.

Į Europą šachmatai atkeliavo jau VI amžiuje – pietinėje Albanijoje, senajame Butrinto mieste esančiuose Bizantijos rūmuose buvo aptikta šachmatų figūra iš dramblio kaulo. Tačiau šachmatų paplitimas Europoje siejamas su VII a. – tuo metu arabai užkariavo Iberijos pusiasalį ir žaidimas paplito po visą Europą. Jau nuo XII a. šachmatai paplito aukštuomenėje.

Disciplina Clericalis (Dvasininkijos mokykla) veikale Petrus Alfonsi (Ispanija, 1062–1120?) išvardijo 7 riterio užsiėmimus: jodinėjimas, plaukiojimas, šaudymas iš lanko, kumštynės, medžioklė su sakalais, šachmatai ir poezijos kūrimas.

Pirmasis europiečių didesnis įnašas į žaidimą šachmatais buvo apie 1000 m. – šachmatų lentos laukeliai tapo skirtingų spalvų.

Nuo XIII amžiaus žaidimas buvo tobulinamas, atsirado keletas naujovių – pėstininkai galėjo iš pradžių eiti 2 laukelius į priekį, karalius vieną kartą per visą partiją galėdavo šokti į trečią bet kurį nuo jo esantį langelį, pvz., iš e1 – į c1, c2, c3, d3, e3, f3, g3, g2 ir g1. Apie 1580 Italijoje pasiūlyta valdovę paversti stipriausia figūra vietoj silpniausios. Visos šios naujovės pagreitino žaidimą.

Žymiausi Viduramžių šachmatai – Luiso šachmatų figūrėlės, 1831 m. rastos Luiso saloje, išorinių Hebridų salyne, priklausančiame Škotijai. Jos datuojamos apie 1150 m., spėjama, jog pagamintos Norvegijoje. Dauguma jų išdrožta iš vėplio ilčių, kelios – iš banginio danties. 11 iš 93 išlikusių figūrų saugomos Škotijos nacionaliniame muziejuje, kitos – Britų muziejuje Londone. Kitos žinomos figūros – vadinamieji Karolio Didžiojo šachmatai iš dramblio kaulo (Nors žinoma, jog Karolis Didysis niekada nežaidė šachmatais), saugomos Nacionalinėje bibliotekoje, Paryžiuje.

1512 m. portugalų žaidėjas Pedro Damiano (1480–1544) parašo „Questo libro e da imparare giocare a scachi et de li partiti“. Tai buvo pirma knyga apie šachmatus, išleista Italijoje.

Šiuolaikinių šachmatų taisyklės susiformavo XVI amžiaus viduryje, įvedus rokiruotę.

1749-aisiais Fransua Andrė Filidoras, kompozitorius ir geriausias to meto šachmatų žaidėjas išleido knygą L’analyse du jeu des Echecs (Šachmatų žaidimo analizė). Tai vienas nuostabiausių bet kada parašytų veikalų apie šachmatų žaidimą ir yra išverstas į daugybę kalbų.

Taisyklės

Pagrindinis straipsnis – Šachmatų taisyklės.

Įvadas

Šachmatų lenta

Šachmatų lenta suskirstyta į 64 kvadratėlius (8 x 8 langelių dydžio lenta) nudažytais pakaitomis baltom ir juodom spalvom. Šachmatų lenta dedama taip, kad juodas kampinis langelis būtų žaidėjui iš kairės. Yra 16 skirtingų dviejų spalvų figūrėlių. Vienas partneris žaidžia baltosiomis figūromis, kitas – juodosiomis (baltajam priklauso pirmasis ėjimas, paskui einama pakaitomis). Kiekvienas žaidėjas turi po 8 pėstininkus, 2 bokštus, 2 rikius, 2 žirgus ir po vieną valdovę bei karalių.

Žaidimo pradžioje kiekviena pusė gali eiti 20 būdų – eiti pėstininku per vieną arba 2 laukelius, arba vienu iš žirgų. Iš viso galimų šachmatų ėjimų žaidime priskaičiuojama 10¹²⁰. Tai labai didelis skaičius, tokio skaičiaus joks kompiuteris negali apdoroti. Palyginimui galima pasakyti, kad manoma, jog visoje visatoje tėra 10⁷⁵ atomų.

Šiuolaikinės šachmatų programos apskaičiuoja 10 arba 20 galimų ėjimų. Laikant, kad kiekvienai figūrų pozicijai tektų apie 20 ėjimų 5 lygių rūšiavimo medis turėtų 3 200 000 galimų pozicijų. 10 lygių medis turėtų 10 000 000 000 000 (10 trilijonų) pozicijų. Lygių skaičiavimą riboja kompiuterio greitis.

Pats žaidimas sąlyginai skirstomas į tris fazes: debiutas, įpusėjęs žaidimas (mitelšpilis) ir baigmė (endšpilis).

Užrašant partijas naudojamas algebrinis žymėjimas. Sutrumpinimai: K – karalius, V – valdovė, B – bokštas, Ž – žirgas, R – rikis, o pėstininkų pirmoji raidė paprastai nerašoma (e2, f2, g2, h2).

Ėjimai rašomi naudojant figūros sutrumpinimą ir laukelio koordinates: pavyzdžiui, Ve8, Žf3, e2, f2. Kirtimas žymimas „x“ ir rašomas tarp figūros santrumpos ir laukelio koordinačių: Rxe5, Vxf3. Pėstininkų kirtimai užrašomi taip: exd5. Pasitaiko, jog pėstininko kirtime „x“ ar “:” nerašomi, o vietoj „exd5“ rašoma tiesiog „ed“ (arba, jei iš e vertikalės į d kitas pėstininkas gali kirsti kitoje vietoje, „ed5“). Rokiruotės karaliaus pusėje užrašomos: 0-0, valdovės pusėje: 0-0-0.

Pėstininko, pasiekusio priešininko pirmąja liniją ėjimas užrašomas taip: e1V, b8R. Iškart rašoma ir pasirinkta figūra. Šachas žymimas „+“ ženklu, matas – „#“. 1-0 reiškia, jog baltieji laimi, 0-1 – jog laimi juodieji, ½-½ (0,5-0,5) – lygiosios.

Komentavimui naudojami ženklai: „!“ – reiškia gerą ėjimą, „?“ – abejotiną arba silpną ėjimą, „!!“ ir „??“ reiškia tą patį ką ir užrašas vienu ženklu, tik stipriau pabrėžta. A „!?“ žymi įdomų, bet abejotiną ėjimą, o „?!“ žymi abejotiną ėjimą, tačiau sunku teigti, jog blogą. „=“ reiškia pozicines varžovų lygiasias, „+/–“ – baltųjų pranašumą, ir „–/+“ juodųjų pranašumą.

Pavadinimas	Raidė	Vertė
Pėstininkas	P	1
Žirgas	Ž	3
Rikis	R	3
Bokštas	B	5
Valdovė	V	9
Karalius	K	x

Figūrų ėjimai

Bokšto ėjimai

Rikio ėjimai

Valdovės ėjimai

Bokštas šachmatų lentoje gali vaikščioti statmenai ir gulsčiai neribojant langelių skaičiaus, iki pirmos kliūties. Jeigu nėra kitų figūrų, bokštas visada kontroliuoja 14 langelių.

Rikis vaikšto kaip ir bokštas, tik įstrižainėmis. Vienas rikis vaikšto tik baltais langeliais, kitas – tik juodais. Rikis gali kontroliuoti daugiausia 13 langelių.

Valdovė vaikšto taip kaip bokštas ir rikis kartu sudėjus (įstrižainėmis ir gulstinėmis). Jos kontrolėje daugiausia 27 langeliai.

Žirgo ėjimai

Karaliaus ėjimai