Žvaigždžių kartografija dangaus kartografija arba uranografija yra kartografijos šaka susijusi su žvaigždžių galaktikų i

Žvaigždžių kartografija, dangaus kartografija, arba uranografija yra kartografijos šaka, susijusi su žvaigždžių, galaktikų ir kitų dangaus kūnų žemėlapių sudarymu. Dangaus kūnų švesio ir padėties matavimai reikalauja įvairių instrumentų ir priemonių, kurios išsivystė iš kampo matavimų kvadrantu ir plika akimi, per sekstantus su šviesos srautą padidinančiomis lęšimis iki šiolaikinių metodų, kurie apima kompiuterizuotų kosminių teleskopų įvairovę. Uranografai nuo senų laikų kūrė planetų padėčių lenteles, žvaigždėlapius ir žvaigždžių lenteles astronomų megėjų ir profesionalų naudojimui. Neseniai buvo sudaryti kompiuteriniai žvaigždėlapiai ir tapo įmanomas automatinis žvaigždžių padėčių nustatymas teleskopais.

Titulinis lapas iš *Coelum Stellatum Christianum* , Julius Schiller.

Etimologija

Žodis uranografija kilo iš Graikų kalbos žodžio ουρανογραφια (ουρανος „dangus“ + γραφειν „rašyti“). Renesanso laikais terminas „uranographia“ buvo naudojamas dangaus atlasų pavadinimuose Dangaus atlasai.XIX a. uranografija buvo apibrėžta kaip Dangaus aprašymas. Elijas H. Burritt pervadino ją į Dangaus geografija. Vokiškai Uranographie, prancūziškai uranographie, itališkai uranografia.

Žvaigždžių katalogai


Vandenis pagal Hyginus	Vandenis pagal Johann Bayer Uranometria remiantis Rudolfo lentelemis	Vandenis pagal KStars

Žvaigždžių katalogai yra pagrindinis duomenų šaltinis, kuris yra naudojamas dangaus žemėlapiams sudaryti.

Svarbios istorinės žvaigždžių lentelės

150, Almagest – jame yra paskutinė nuo senovės laikų žinoma žvaigždžių lentelė, kurią sudarė Ptolemėjus, 1028 žvaigždės.
1627, Rudolfo lentelės, 1005 žvaigždės.
1690, Prodromus Astronomiae, Johannes Hevelius, 1564 žvaigždės.
Britannic Catalogue, John Flamsteed, daugiau nei 300 žvaigždžių padėčių su 10" tikslumu.
1903, Bonner Durchmusterung, Friedrich Wilhelm Argelander ir kiti, 460 000 žvaigždės.

Žvaigždžių atlasai

Plikos akies atlasai

Kinų žvaigždėlapis iš Su Song knygos *Xin Yi Xiang Fa Yao*, 1092.

XV a. pr. m. e. – egiptiečių architekto ir ministro Senenmuto kapų lubas puošia platūs žvaigždėlapiai.
I a. pradžia – Poeticon astronomicon, Gaius Julius Hyginus.
1092 – Xin Yi Xiang Fa Yao (新儀象法要), Su Song, traktatas, turintis anksčiausiąjį žvaidždžių žemėlapį spausdintoje formoje. Su Song žvaigždėlapiai turėjo pataisytą Šiaurės žvaigždės padėtį.
1603 – Uranometria, Johann Bayer, pirmas Vakarų žvaigždėlapis remiantis Tycho Brahe ir Johannes Kepler Tabulae Rudolphinae.
1627 – Julius Schiller paskelbe žvaigždžių atlasą Coelum Stellatum Christianum, kuris pakeitė pagonių žvaigždynus Biblijos herojais.
1660 – Jan Jansson’o Atlas Maior vienuoliktame tome yra Harmonia Macrocosmica.
1693 – Firmamentum Sobiescanum sive Uranometria, Johannes Hevelius, žvaigždėlapis atnaujintas naujomis žvaiždžių padėtimis, remiančiomis Heveliuso Prodromus astronomiae (1690), 1564 žvaigždžių.

Teleskopiniai atlasai

1729 Atlas Coelestis, John Flamsteed.
1801 Uranographia, Johann Elert Bode.
1843 Uranometria Nova, Friedrich Wilhelm Argelander.

Nuotraukų atlasai

1914 Franklin-Adams Charts John Franklin-Adams ankstyvas nuotraukų atlasas.
The Falkau Atlas (Hans Vehrenberg). Žvaigždės iki 13 ryškio.
Atlas Stellarum (Hans Vehrenberg). Žvaigždės iki 14 ryškio.
True Visual Magnitude Photographic Star Atlas (Christos Papadopoulos). Žvaigždės iki 13,5 ryškio.

Šiolaikiški žvaigždžių atlasai

Bright Star Atlas – Wil Tirion (žvaigždės iki 6,5 ryškio).
Cambridge Star Atlas – Wil Tirion (žvaigždės iki 6,5 ryškio).
Norton’s Star Atlas and Reference Handbook – Ed. Ian Ridpath (žvaigždės iki 6,5 ryškio).
Stars & Planets Guide 2012-01-26 iš Wayback Machine projekto. – Ian Ridpath and Wil Tirion (žvaigždės iki 6 ryškio).
Pocket Sky Atlas – Roger Sinnott (žvaigždės iki 7,5 ryškio).
Deep Sky Reiseatlas – Michael Feiler, Philip Noack (Telrad Finder Charts – žvaigždės iki 7,5 ryškio).
Atlas Coeli Skalnate Pleso (Atlas of the Heavens) 1950.0 – Antonin Becvar (žvaigždės iki 7,75 ryškio).
SkyAtlas 2000.0, antras leidinys – & Roger Sinnott (žvaigždės iki 8,5 ryškio).
1987, Uranometria 2000.0 Deep Sky Atlas – , Barry Rappaport, Will Remaklus (žvaigždės iki 9,7 ryškio; kai kur 11,5).
Herald-Bobroff AstroAtlas – David Herald & Peter Bobroff (žvaigždės iki 9 ryškio, kai kur 14).
– Roger Sinnott, Michael Perryman (žvaigždės iki 11 ryškio).
Wielki Atlas Nieba (Great Sky Atlas) – Piotr Brych (žvaigždės iki 11 ryškio).
Field Guide to the Stars and Planets – , charts (žvaigždės iki 7,5 ryškio).
SkyGX (still in preparation) – Christopher Watson (žvaigždės iki 12 ryškio).
The Great Atlas of the Sky – Piotr Brych (žvaigždės iki 12 ryškio).

Kompiuterizuoti žvaigždžių atlasai

Celestia
KStars
Stellarium
SKY-MAP.ORG

Nuorodos

Warner, D. J., The Sky Explored: Celestial Cartography 1500–1800, Theatrum Orbis Terrarum Ltd., Amsterdam / Alan R. Liss, Inc., New York, 1979.
Lovi, G., "Uranography Yesterday and Today, " Tirion, W., Rappaport, B., Lovi, G, Uranometria 2000.0, vol.1 – The Northern Hemisphere to – 6 degree, Willmann-Bell, Richmond, 1987.
Lovi, G., Tirion, W., Men, Monsters and the Modern Universe, Willmann-Bell, Richmond, 1989.
1690: Hevelius J., Firmamentum Sobiescianum sive Uranographia.
c. 1750: , Uranographia Britannica.
1801: Bode. J. E., Uranographia sive Astrorum Descriptio.
Burritt, E. H., The Geography of the Heavens, 1833.

[1] Warner, D. J., The Sky Explored: Celestial Cartography 1500–1800, Theatrum Orbis Terrarum Ltd., Amsterdam / Alan R. Liss, Inc., New York, 1979.

[2] Lovi, G., "Uranography Yesterday and Today, " Tirion, W., Rappaport, B., Lovi, G, Uranometria 2000.0, vol.1 – The Northern Hemisphere to – 6 degree, Willmann-Bell, Richmond, 1987.

[3] Lovi, G., Tirion, W., Men, Monsters and the Modern Universe, Willmann-Bell, Richmond, 1989.

[4] 1690: Hevelius J., Firmamentum Sobiescianum sive Uranographia.

[5] . 1750: , Uranographia Britannica.

[6] 1801: Bode. J. E., Uranographia sive Astrorum Descriptio.

[7] Burritt, E. H., The Geography of the Heavens, 1833.