Apie Lietuvos kartografijos istoriją žr Lietuvos istorinė kartografija dd Kartografija žemėlapius jų sudarinėjimo techni

Apie Lietuvos kartografijos istoriją žr. Lietuvos istorinė kartografija.

Kartografija – žemėlapius, jų sudarinėjimo techniką tyrinėjantis mokslas. Senoji kartografija (žemėlapių ir atlasų) buvo įvairiapusė humanitarinių ir gamtos mokslų tyrinėjama sritis. Kartografija gimė XV–XVIII amžiuje.

Dabar kartografijoje yra naudojami atlasai, geografinės informacinės sistemos, geologinai žemėlapiai, portulanai ir žemėlapiai.

Kartografijos istorija

I m. e. amžiaus pabaigoje Ptolemėjus sudarė kartografinį veikalą - Geografija. Jame nurodė, kaip plokščiame paviršiuje pavaizduoti apvalią Žemę, paskelbė geografinės platumos ir ilgumos sąvokas. Vėliau sekė ilgas kartografijos nuosmukis, kuris tęsėsi iki kryžiaus žygių bei prekybos suklestėjimo.

Mokslas vėl atgimė XV a. suradus ir perleidus Ptolemėjaus veikalą, pasklidus Vasko da Gamos ir Kristupo Kolumbo, bei kitų atradėjų kelionėse atrastoms žinioms. Žemėlapių leidimo mastus ir prienamumą visuomenei gerokai paspartino žemėlapių graviravimas ir spausdinimas. XVI a. gyveno ir dirbo žymūs Olandijos ir Prancūzijos kartografai sukūrę dabartinės kartografijos pagrindus. Abrahamas Ortelijus sukūrė pirmąjį šiuolaikinį atlasą, Martinas Behaimas - pirmąjį žinomą gaublį. Gerardas Merkatorius sukūrė naują, kartografijos revoliuciją sukėlusią projekciją, naudojamą iki šiol - pavaizdavo pasaulį kaip stačiakampį, kiek suplotą ties pusiauju.

Jau XVII a. viduryje Prancūzijoje veikė topografijos tarnyba. XIX a. pradėti gaminti specialūs teminiai (kelių, žemėtvarkos, jūriniai) žemėlapiai.

Pabaltijo istorija kartografijoje

Franz Johann Joseph von Reilly 1791 m. žemėlapis LDK šiaurės vakarai

Gerardo Merkatoriaus 1592 m. sudarytas Lietuvos žemėlapis

Kai kurios Pabaltijo sritys buvo žinomos senovės pasauliui. Graikų geografas, astronomas ir keliautojas Pitėjas Masalietis IV a. pr. m. e. per savo keliones į Šiaurės Europą buvo pasiekęs Baltijos krantus, graikų ir romėnų pirkliai palaikė prekybinius ryšius su Pabaltijo gyventojais. II a. graikų mokslininkas Klaudijas Ptolemėjas taip pat žinojo apie Baltijos rytines pakrantes. Jis savo garsiojo veikalo „Geografijos vadovas” aštuntoje knygoje, aprašinėdamas savo sudarytuosius žemėlapius, mini Rytų Pabaltijį ir išvardija kai kuriuos to krašto geografinius objektus.

K. Ptolemėjo žemėlapiai neišliko, bet 1416 m. iš „Geografijos” duomenų italai atkūrė 26 žemėlapius. Viename jų (Vidurio Europos) yra labai kuklus Lietuvos kartografinis vaizdas. Čia į Baltijos jūrą įteka penkios upės, tačiau atpažįstamos tik trys: Vysla, Nemunas, Dauguva. Tarp dviejų pastarųjų upių yra įrašas, žymintis baltų gentis – galindus ir sūduvius.

Žydų kartografas A. Kreskovas vadinamajame kataloniškajame pasaulio žemėlapyje (1375 m.) pavaizdavo Baltijos jūrą, prie jos pažymėjo Rygą, Taliną, Klaipėdą (neįvardyta), išbrėžė Nemuną (labai trumpą) ir užrašė Litefanie Pagonis (pagoniškoji Lietuva). Tai pirmąkart žemėlapyje paminėtas Lietuvos vardas, nors ir neįprasta jo forma.

Dar vienas XV a. Žemėlapis su gerokai tobulesniu Lietuvos kartografiniu vaizdu – tai vokiečių filantropo, kardinolo Nikolajaus Kuziečio „Vidurio Europos žemėlapis” sudarytas apie 1450 m. Svarbiausia, kad N. Kuziečio žemėlapyje pateiktas gerokai apčiuopiamesnis Lietuvos kartografinis vaizdas negu K. Ptolemėjaus žemėlapyje. Lietuvos plote jau išbrėžtos trys upės: Nemunas, pajūrio Šventoji, Venta; pavaizduoti trys miestai: Klaipėda, Kaunas ir dar vienas neįvardytas – greičiausiai tai Šiauliai ar Ukmergė, o gal Vilnius. Tarp Šventosios ir Ventos N. Kuzietis užrašu pažymėjo Lietuvą, o žemiau Nemuno – ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Netikslumai

Panašių netikslumų yra ir šiandieninės Lietuvos bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kartografiniame vaizde. N. Kuzietis, kaip ir K. Ptolemėjas, vaizdavo pramanytus „Teuko kalnus“ ir „Hercinijos miškus“. Iš tariamų Teuko kalnų išneštos Šventosios ir Ventos upės, o iš Hercinijos miškų – Nemunas. Kadangi Baltijos jūra pavaizduota netiksliai, tai ir Nemuno bei Šventosios tekėjimo kryptys neatitinka tikrovės: upės išbrėžtos tekančios iš pietų į šiaurę, o turėtų būti iš rytų į vakarus. Be to, Nemunas užuot įsiliejęs į Kuršių marias, įteka tiesiai į jūrą.

Daug yra netikslumų N. Kuziečio žemėlapyje, tačiau negalima pamiršti, kokiomis sąlygomis jis rinko duomenis ir jį kūrė. Vis dėlto šis žemėlapis pralenkė N. Kuziečio pirmtakų žemėlapius matematiniais sprendimais, vaizdavimo metodais ir turiniu.

Taip pat skaitykite

Literatūra

Lietuvos TSR fizinė geografija I. V., 1958.
Kontvainas R. Topografija. Mokymo priemonė geografijos specialybės studentams. V., 2007. 112 p. (14 sp. l).
Samas A. Žemėlapiai ir jų kūrėjai. V., 1997.
Švedas K. Kartografinės projekcijos. Elementarusis kursas (pagal I. Starostiną). V., 2008. 72 p.
Žemė ir jos gėrybės. Vilnius: Valstybinė enciklopedijų leidykla, 1992. 256 p., iliustr., .

Nuorodos

Interaktyvus Lietuvos žemėlapis (maps.lt)