Žalùdkas arba Želudokas blrs Жалудок rus Желудок miestelis vakarų Baltarusijoje Gardino apskrityje į rytus nuo Ščiutino

Žalùdkas (arba Želudokas; blrs. Жалудок, rus. Желудок) – miestelis vakarų Baltarusijoje, Gardino apskrityje, į rytus nuo Ščiutino, ~50 km į pietus nuo Lietuvos sienos.

Žaludkas blrs. Жалудок, rus. Желудок



Žaludkas 53°36′00″ š. pl. 24°59′00″ r. ilg. / 53.60000°š. pl. 24.98333°r. ilg. / 53.60000; 24.98333 (Žaludkas)

Laiko juosta: ()

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Ščiutino rajonas
Kaimiškoji apylinkė

Gyventojų (2022)	1 026

Etimologija

Pavadinimas siejamas su slavišku žodžiu жёлудь („gilė“) ir per miestelį tekančiu Žaludkos upeliu (dešinysis Lebedos intakas).

Istorija

Vietovardis minimas nuo XV a. II p., kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privati valda. 1486 m. jau įvardijamas kaip miestelis. LDK valdovas Kazimieras Jogailaitis 1490 m. Žaludke fundavo bažnyčią, kurią 1506 m. antpuolio metu sunaikino Krymo totoriai. Šventovė buvo atstatyta 1526 m. LDK valdovo Žygimanto Senojo rūpesčiu. 1503 m. Matynas Chreptavičius minimas kaip Žaludko vietininkas.

Nuo XVI a. I p. Žaludkas palaipsniui perėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų nuosavybėn. Žaludką XVI a. vid. LDK valdovai už karinius nuopelnus ir tarnybą valstybei perdavė Sapiegų giminei. 1570 m. vedybų keliu, Ivano Bagdanovičiaus Sapiegos dukrai Onai ištekėjus už Vitebsko pakamario bei Lydos stalininko Nikolajaus Pranckevičiaus-Radiminskio, Žaludkas atiteko šiai Mozūrijos bajorų giminei. Kazimieras Pranckevičius-Radiminskis ir jo sutuoktinė Aleksandra 1682 m. Žaludke fundavo bažnyčią bei senųjų kamelitų vienuolyną, kuris Rusijos imperijos carinės valdžios buvo uždarytas 1832 m., po 1831 m. sukilimo nuslopinimo.

Šiaurės karo metu Žaludką, kaip savo būstinę 1706 m. buvo pasirinkęs ir čia apsistojęs Švedijos karalius Karolis XII. XVIII a. pr. Dovydo Pranckevičiaus Radiminskio duktė Aleksandra ištekėjo už LDK didžiojo raštininko Mykolo Tyzenhauzo, kuris už 5 tūkst. talerių iš savo uošvio išpirko Žaludką ir pusę „Žaludko rakto“. 1726 m. M. Tyzenhauzui mirus tarp giminių dėl Žaludko prasidėjo teisminiai ginčai, 1740 m. pasibaigę Tyzenhauzų naudai. M. Tyzenhauzo sūnus Benediktas Tyzenhauzas iš Pranckevičių išpirko likusią Žaludko rakto dalį, šias valdas apjungdamas į nedalomą ūkinį – ekonominė vienetą – raktą. Po B. Tyzenhauzo ir jo sutuoktinės Onos Apolonijos Beganskytės mirties Žaludką paveldėjo šių sūnus Antanas Tyzenhauzas. 1785 m. mirus bevaikiui A. Tyzenhauzui Žaludką paveldėjo jo sūnėnas LDK gvardijos šefas Ignotas Tyzenhauzas (1760–1822 m. Po I. Tyzenhauzo mirties miestelį paveldėjo šio sūnus Adolfas Rudolfas Tyzenhauzas. Per 1795 m. II ATR padalijimą Žaludkas pateko į Rusijos imperijos sudėtį. A. R. Tyzenhauzas Žaludke surinko 124 raitosios artilerijos karių būrį, kuris 1812 m. kovėsi Napoleono kare prieš Rusijos imperiją.

Tyzenhauzams valdant Žaludkas garsėjo nuostabiu dvaro parku ir Adolfo Rudolfo Tyzenhauzo suburtu smuikų kvartetu. Pasakojama, jog šis grafas – melomanas turėjo įsigijęs vieną iš Antonijaus Stradivarijaus sukurtų smuikų. A.R. Tyzenhauzo (mirė 1830 m.) dukrai ir Žaludko paveldėtojai Germancijai Tyzenhauzaitei 1843 m. ištekėjus už grafo Severino Uruskio (1817–1890) į miestelio tvarkymo darbus aktyviai įsitraukė ir jos vyras. Sutuoktinių rūpesčiu Žaludke 1854 m. buvo pastatyta mūrinė Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų Romos katalikų bažnyčia, į kurios kriptas perkelti čia gyvenusių ir palaidotų Tyzenhauzų šeimos palaikai. 1886 m. Žaludke be minėtosios bažnyčios veikė sinagoga, žydų maldos namai, 2 malūnai, raugykla, spirito varykla, bravoras, 23 krautuvės, 2 karčiamos. 1897 m. miestelis turėjo 1860 gyventojų, veikė pradinė mokykla. Iš visų Žaludką valdžiusių didikų giminių, ilgiausiai (beveik du šimtus metų) šis miestelis priklausė Tyzenhauzams, t. y. – nuo XVIII a. pr. iki Germancijos Tyzenhauzaitės mirties 1891 m. Pastarosios dukrai Marijai Uruskai (1853–1931) ištekėjus už Vladimiro Sviatopolko Četverinskio (1837–1918) Žaludkas atiteko pastarojo giminei. Paskutinis miestelio savininkas buvo Liudvikas Četvertinskis (1877–1941), žuvęs Aušvico koncentracijos stovykloje.

XIX a. miestelis buvo Lydos apskrities Žaludko valsčiaus centras.

Paveldo objektai

Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų Romos katalikų mūrinė bažnyčia. Vėlyvasis klasicizmas. Pastatyta 1854 m., pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą. Po bažnyčios altoriumi esančioje kriptoje palaidotas Antanas Tyzenhauzas ir kiti šios giminės atstovai.
Sviatopolkų-Četvertinskių rūmai ir parkas. Neobarokinis rūmų ansamblis buvo pastatytas 1908 m. Vladimiro Sviatopolko Četverinskio rūpesčiu pagal architekto Vladislovo Markonio projektą. Šiuo metu rūmai stovi apleisti.

Žymūs žmonės

Antanas Tyzenhauzas (1733–1785). Abiejų Tautų Respublikos politinis ir visuomeninis veikėjas, valstybės ekonomijos gaivintojas, karališkųjų ekonomijų administratorius. Gimė Žaludko dvare. Palaidotas Žaludke;
Konstantinas Tyzenhauzas (1786–1853). Grafas, ornitologas, meno kolekcininkas. 1786 m. birželio 3 d. gimė Žaludke;
Valerijonas Vrublevskis (1836–1908). Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. 1836 m. gruodžio 27 d. gimė Žaludke;
Stanislovas Išora (1838–1863). Kunigas, 1863 m. sukilimo dalyvis. 1861–1863 m. kunigavo Žaludke. Prasidėjus 1863 m. sukilimui Žaludko bažnyčioje viešai iš sakyklos perskaitė atsišaukimą (jame valstiečiai buvo raginami prisidėti prie ginkluoto sukilimo) ir pasitraukė su sukilėliais.

Šaltiniai

Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
Atvirkštinis lietuvių kalboje vartotinų tradicinių Baltarusijos Respublikos (Gudijos) vietovardžių formų sąrašas. Vilnius: MELI, 2002.
https://www.muziejusrokiskyje.lt/grafai-tyzenahuzai
https://zemaitiuzeme.lt/aktualijos/adolfas-rudolfas-tyzenhauzas/
http://pawet.net/library/history/bel_history/marozava/44a/%D0%A2%D0%B8%D0%B7%D0%B5%D0%BD%D0%B3%D0%B0%D1%83%D0%B7%D1%8B_%D0%B8_%D0%96%D0%B5%D0%BB%D1%83%D0%B4%D0%BE%D0%BA.html
Żołudek. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIV (Worowo — Żyżyn). Warszawa, 1895, 827 psl. (lenk.)
http://www.radzima.org/be/object/1805.html
https://www.vle.lt/Straipsnis/Antanas-Tyzenhauzas-95960
Žaludkas. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 330–331 psl.
https://www.vle.lt/Straipsnis/Stanislovas-Isora-33053

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] Atvirkštinis lietuvių kalboje vartotinų tradicinių Baltarusijos Respublikos (Gudijos) vietovardžių formų sąrašas. Vilnius: MELI, 2002.

[3] ttps://www.muziejusrokiskyje.lt/grafai-tyzenahuzai

[4] ttps://zemaitiuzeme.lt/aktualijos/adolfas-rudolfas-tyzenhauzas/

[5] ttp://pawet.net/library/history/bel_history/marozava/44a/%D0%A2%D0%B8%D0%B7%D0%B5%D0%BD%D0%B3%D0%B0%D1%83%D0%B7%D1%8B_%D0%B8_%D0%96%D0%B5%D0%BB%D1%83%D0%B4%D0%BE%D0%BA.html

[6] Żołudek. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIV (Worowo — Żyżyn). Warszawa, 1895, 827 psl. (lenk.)

[7] ttp://www.radzima.org/be/object/1805.html

[8] ttps://www.vle.lt/Straipsnis/Antanas-Tyzenhauzas-95960

[9] Žaludkas. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 330–331 psl.

[10] ttps://www.vle.lt/Straipsnis/Stanislovas-Isora-33053