Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šventasis slėnis (isp. Valle Sagrado, keč. Willka Qhichwa) arba Urubambos slėnis – fliuvialinis slėnis Peru centrinėje dalyje, Kusko regione, jo dugnu teka Urubambos upė. Slėnis – viena svarbiausių Peru žemės ūkio sričių.

Ikikolumbinė istorija

Slėnis – vienas iš penkių svarbiausių ikikolumbinės Peru kalnų slėnių. Jame vyrauja kečua klimatinė zona. Į šiaurės vakarus nuo jo išsidėstęs Mantaro slėnis, o lygiagrečiai vakaruose – Apurimako slėnis. Tradiciškai slėniu buvo laikoma atkarpa nuo iki Oljantaitambo.

Slėnis buvo labai nutolęs nuo svarbiausių priešinkinės Peru kultūrinių centrų, čia nesusiformavo tokios senos archeologinės kultūros, kaip kad kituose slėniuose. Ankstyvoji Andų civilizacijos įtaka siejama su Vario kultūra, kuri nuo VII a. iš Apurimako slėnio vykdė kultūrinę, ir tikriausiai karinę, ekspansiją į kitus Andų kalnų ir Kostos žemumų slėnius. Gali būti, kad ši įtaka Urubambos slėnyje truko iki IX a. pabaigos. Vėliau čia suklestėjo , egzistavusi iki XIII a.

XIII a. Apurimako slėnį užkariavus čankams, Šventajame slėnyje irgi ėmė formuotis nepriklausomos vietos indėnų valstybės, tarp kurių buvo ajarmakų, karalystės. Tuo pat metu kečujų kalba kalbantys inkai įkūrė savo valstybę – . Iki XV a. slėnis ne kartą buvo siaubiamas čankų.

Slėnis tapo Inkų imperijos lopšiu, kadangi Kusko karalystės atstovai, pradedant Pačakučiu (1438–1471) iš pradžių konsolidavo valdžią pačiame slėnyje, o vėliau ėmė vykdyti ekspansiją į gretimus slėnius ir dar toliau. Šventasis slėnis tapo didžiausios ikikolumbinės imperijos kultūriniu ir politiniu centru. Čia susikaupę svarbiausi inkų miestai: Kuskas, , Oljantaitambas, Maču Pikču, ir daugybė kitų.

Po to, kai ispanai įvykdė Peru užkariavimą, 1536–1572 m. paskutinieji inkų valdovai sugebėjo slėnyje išlaikyti valstybingumą kaip .