Štirlicas

Maksas Otas fon Štirlicas (rus. Макс О́тто фон Шти́рлиц; vok. Max Otto von Stierlitz), taip pat Maksimas Isajevas (rus. Макси́м Макси́мович Иса́ев), Vsevolodas Vladimirovas (rus. Все́волод Влади́мирович Влади́миров; tai tikroji pavardė) – literatūrinis personažas, tarybinio rašytojo Juliano Semionovo kūrinių ciklo herojus, SS štandartenfiureris, tarybinis žvalgas, dirbęs TSRS naudai nacistinėje Vokietijoje ir kitose valstybėse. Tarybų Sąjungoje šis veikėjas itin išgarsėjo ekranuose pasirodžius serialui „Septyniolika pavasario akimirkų“, sukurtam pagal to paties pavadinimo (lietuviškame vertime knyga vadinasi „Septyniolika balandžio akimirkų“) J. Semionovo knygą. Filme Štirlicą vaidino . Personažas tapo žinomiausiu žvalgo įvaizdžiu tarybinėje ir potarybinėje literatūroje, taip pat gausybės anekdotų herojumi.

Biografija

Tikroji Štirlico pavardė yra Vsevolodas Vladimirovičius Vladimirovas. Pavardė Isajevas buvo V. Vladimirovo operatyvinis pseudonimas, apie ką rašoma pirmajame romane apie V. Vladimirovą – „Briliantai proletariato diktatūrai“.

Vsevolodas Vladimirovičius Vladimirovas gimė 1900 m. spalio 8 d. („Ekspansija II“) Užbaikalėje, kur politinėje tremtyje buvo jo tėvai. Dalį vaikystės jis praleido senovinio Rusijos miesto Gorochoveco apylinkėse..

Tėvai:

• Tėvas – rusas, Vladimiras Aleksandrovičius Vladimirovas, „Peterburgo universiteto teisės profesorius, atleistas už laisvamanybę ir artumą socialdemokratų ratams“. Į revoliucinę veiklą įtrauktas Georgijaus Plechanovo.
• Motina – ukrainietė, Olesia Ostapovna Prokopčiuk, mirusi nuo džiovos, kai jos sūnui buvo penkeri metai.

Tėvai susipažino ir susituokė tremtyje. Pasibaigus tremčiai tėvas ir sūnus grįžo į Sankt Peterburgą, o paskui kurį laiką praleido emigracijoje Šveicarijoje, Ciuriche ir Berne. Čia Vsevolodui Vladimirovui pabudo potraukis literatūriniam darbui. Berne jis uždarbiavo laikraštyje. Į Rusiją tėvas ir sūnus grįžo 1917 m.

Žinoma, kad 1911 m. Vladimirovo vyresniojo ir bolševikų keliai išsiskyrė. 1921 m., kai sūnus buvo Estijoje, Vladimiras Vladimirovas buvo pasiųstas į komandiruotę Rytų Sibire, kur žuvo nuo baltagvardiečių rankos.

Giminaičiai iš motinos pusės:

• Senelis – Ostapas Nikitičius Prokopčiukas, ukrainiečių revoliucinis demokratas, taip pat buvo ištremtas į Užbaikalę su savo vaikais Olesia ir Tarasu. Po tremties grįžo į Ukrainą, iš ten persikėlė į Krokuvą. Žuvo 1915 m.
• Dėdė – Tarasas Ostapovičius Prokopčiukas. Krokuvoje vedė Vandą Krušanskają. Sušaudytas 1918 m.
• Pusseserė – Hana Tarasovna Prokopčiuk. Turėjo dvejus vaikus. Profesija – architektė. 1941 m. visa jos šeima žuvo nacistų koncentracijos stovykloje („Trečioji korta“). Mirė Osvencimo konclageryje.

Žvalgybinė veikla

1920 m. Vsevolodas Vladimirovas kaip rotmistras Maksimas Maksimovičius Isajevas veikė Kolčiako vyriausybės spaudos tarnyboje.

1921 m. gegužį barono Ungerno baltagvardiečiai užgrobė valdžią Mongolijoje, bandė smogti Tarybų Rusijai. Vsevolodas Vladimirovas kaip baltagvardietis rotmistras pateko į Ungerno štabą ir perdavė savo vadovybei karinius strateginius priešininko planus.

Po to jis 1921 m. jau buvo Maskvoje, dirbo VČK užsienio skyriaus viršininko Glebo Bokijaus padėjėjas. Iš čia V. Vladimirovas buvo pasiųstas į Estiją („Briliantai proletariato diktatūrai“).

1922 m. jaunas čekistas pogrindininkas Vsevolodas Vladimirovas vadovybės nurodymu su baltagvardiečiais iš Vladivostoko evakuojasi į Japoniją, iš ten persikelia į Charbiną („Slaptažodis nereikalingas“, „Švelnumas“). Nuo tada jis 30 metų veikė užsienyje.

Rusijoje liko jo vienintelė meilė ir sūnus, gimęs 1923 m. Sūnus Aleksandras (operatyvinis pseudonimas DVRA žvalgyboje Kolia Grišančikovas), jo motina – Aleksandra Nikolajevna Gavrilina („Majoras Viesulas“). Apie sūnų Štirlicas sužinojo 1941 m. iš tarybinės prekybinės atstovybės darbuotojo Tokijuje, kur jis buvo išvykęs susitikti su Richardu Zorge. 1944 m. rudenį štandartenfiureris fon Štirlicas atsitiktinai sutiko savo sūnų Krokuvoje, kur šis buvo su žvalgybine diversine grupe („Majoras Viesulas“).

1924–1927 m. V. Vladimirovas gyveno Šanchajuje.

1927 m., stiprėjant Vokietijos nacionalsocialistinei darbininkų partijai ir didėjant tikimybei, kad Adolfas Hitleris ateis į valdžią, Maksimas Isajevas buvo perkeltas iš Tolimųjų Rytų į Europą. Buvo sukurta legenda apie Šanchajuje apiplėštą vokiečių aristokratą Maksą Otą fon Štirlicą, kuris ieškojo pagalbos Vokietijos konsulate Sidnėjuje. Australijoje Štirlicas kurį laiką dirbo viešbutyje pas vokietį šeimininką, kuris buvo susijęs su Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija, o paskui buvo perkeltas į Niujorką.

Citata iš NSDAP nario nuo 1933 m. fon Štirlico, SS štandartenfiurerio, partinės charakteristikos: „(RSHA VI skyrius): Tikras arijas. Charakteris nordiškas, užgrūdintas. Su darbo draugais palaiko gerus santykius. Tarnybines pareigas atlieka be priekaištų. Negailestingas Reicho priešams. Puikus sportininkas: Berlyno teniso čempionas. Viengungis. Apie kompromituojančius ryšius nieko nežinoma. Pažymėtas fiurerio apdovanojimais ir reichsfiurerio padėkomis.“

Žvalgybinė veikla Antrojo pasaulinio karo metais

Antrojo pasaulinio karo metais Štirlicas dirbo RSHA VI skyriuje, kuriam vadovavo SS brigadefiureris Valteris Šelenbergas. RSHA operatyvinėje veikloje Štirlico pseudonimai buvo Brunn ir Bolsen. 1938 m. dirbo Ispanijoje („Ispaniškasis variantas“), 1941 m. kovą-balandį veikė Edmundo Veezenmajerio grupėje Jugoslavijoje („Alternatyva“), birželį – Lenkijoje ir okupuotoje Ukrainos teritorijoje, kur bendravo su Teodoru Oberlenderiu, Stepanu Bandera ir Andrejumi Melniku („Trečioji korta“).

1943 m. buvo prie Stalingrado, kur pademonstravo išskirtinę drąsą apšaudomas tarybinės kariuomenės.

Karo pabaigoje J. Stalinas pavedė Štirlicui nutraukti separatines vokiečių derybas su Vakarų sąjungininkais. Nuo 1943 m. vasaros SS reichsfiureris Heinrichas Himleris per savo patikėtinius ėmė ieškoti kontaktų su sąjungininkų specialiųjų tarnybų atstovais, kad būtų galima sudaryti separatinę taiką. Štirlico narsos ir intelekto dėka šios derybos buvo nutrauktos („Septyniolika pavasario akimirkų“). Julianas Semionovas amerikiečiu, vedusiu užkulisines derybas su Trečiojo Reicho atstovais, nurodė , kuris vadovavo amerikiečių žvalgybos būstinei Berne (Šveicarija).

SS grupenfiureris , RSHA IV skyriaus vadovas, 1945 m. balandį demaskavo Štirlicą, tačiau sutapusios aplinkybės ir Berlyno šturmo metu vykęs chaosas sutrukdė Miuleriui panaudoti Štirlicą prieš Raudonosios Armijos vadovybę („Įsakyta išgyventi“).

Prieš baigiantis karui Štirlicui buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. Karui pasibaigus Štirlicą, sužeistą raudonarmiečio, vokiečiai be sąmonės pervežė į Ispaniją, iš kur šis pervažiavo į Pietų Ameriką. Ten jis aptiko slaptą pabėgusių nacistų organizaciją.

Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo Vladimirovas veikė naudodamas pseudonimus Bolzenas, Brunas ir kitus. Paprastai naudojo vardus vardo Maksimas variantus – Maksas, Massimo („Ekspansija“). ,

Likimas po karo

Argentinoje ir Brazilijoje Štirlicas veikė kartu su amerikiečiu Polu Romanu. Čia jie aptiko slaptą nacistų organizaciją , kuriai vadovauja Miuleris, išaiškina šios organizacijos agentūrinį tinklą ir pagrobia Miulerį. Suprasdami, kad po Čerčilio kalbos Fultone ir antikomunistinio aktyvumo Miuleris gali išvengti bausmės už savo nusikaltimus, jie nutaria Miulerį perduoti TSRS vyriausybei. Štirlicas nuvyksta į TSRS ambasadą, kur prisistato, kas toks yra ir praneša, kur yra Miuleris. MGB atstovai suima Štirlicą ir laivu persiunčia į TSRS. Vladimirovas atsiduria kalėjime („Neviltis“). Ten jis susitinka su Rauliu Valenbergu. Tuo metu Vladimirovo žmoną ir sūnų sušaudo Stalino nurodymu. Po Berijos mirties Vladimirovas išeina į laisvę.

Ima dirbti Istorijos institute, jo tema „Nacionalsocializmas, neofašizmas: totalitarizmo modifikacijos“. Susipažinęs su disertacijos tekstu TSKP CK sekretorius Michailas Suslovas rekomendavo Vladimirovui suteikti mokslų daktaro laipsnį be gynimo, o disertacijos rankraštį perduoti saugoti į specialiąją saugyklą (rus. спецхран).

Vladimirovas su senais savo pažįstamais iš RSHA susitiko 1967 m. Vakarų Berlyne („Bomba pirmininkui“, 1970). Susenęs, bet veiklus Vladimirovas sugeba sutrukdyti pagrobti branduolines technologijas ir susiduria su radikalia sekta iš Pietryčių Azijos.

Apdovanojimai

Be 1945 m. gauto Tarybų Sąjungos didvyrio vardo Vladimirovas dar 1940 m. jau buvo apdovanotas dviem Lenino ir vienu Raudonosios vėliavos ordinu. („Majoras Viesulas“). Taip pat buvo apdovanotas Prancūzijos, Lenkijos, Jugoslavijos ir Norvegijos apdovanojimais („Bomba pirmininkui“).

Asmeninės smulkmenos

Mėgstamiausias Štirlico gėrimas – armėniškas konjakas. Mėgstamiausios cigaretės – „Karo“. Vokietijoje važinėja mašina.

Skirtingai nei Džeimsas Bondas, Štirlicas moterims abejingas. Būdavo trumpalaikių epizodų, pvz., romane „Įsakyta išgyventi“. Į prostitučių kvietimus paprastai atsakydavo „Ne, geriau kavos“.

Kalbos ypatumas – frazes dažnai baigdavo klausimu „Ne?“ ar „Ar ne taip?“.

J. Semionovo kūriniai, kuriuose veikia Štirlicas

Kūrinio pavadinimas	Veiksmo metai	Kūrinys parašytas
„Briliantai proletariato diktatūrai“	1921	1970
„Slaptažodis nereikalingas“	1921–1922	1963
„Švelnumas“	1927	1972
„Ispaniškasis variantas“	1938	1973
„Alternatyva“	1941	1973
„Trečioji korta“	1941	1974
„Majoras Viesulas“	1944–1945	1964-1965
„Septyniolika balandžio akimirkų“	1945	1968
„Įsakyta išgyventi“	1945	1982
„Ekspansija - 1“	1946	1984
„Ekspansija - 2“	1946–1947	1985
„Ekspansija - 3“	1947	1986
„Neviltis“	1947–1953	1988
„Bomba pirmininkui“	1967	1970

Nuorodos

1. Юлиан Семёнов «Семнадцать мгновений весны»
2. „Семенов Юлиан Семенович. Бомба для пpедседателя (Весь текст) - ModernLib.Ru“. Suarchyvuota iš originalo 2013-04-15. Nuoroda tikrinta 2013-04-14.
3. См. результаты поиска «Хорьх» (так у Юлиана Семёнова) по Lib.ru
4. Romane rašoma, kad jo mašina yra Horch, o filme – Mercedes-Benz.
5. Семенова О. Ю. Юлиан Семенов. М.: Молодая гвардия, 2006. С. 273-275.