Šaukoto mūšis

Šaukoto (Santolės) mūšis
Priklauso: Kryžiaus žygiai
Data 1331 m. rugpjūčio 17 d. Vieta Nelokalizuota, tikėtina, kad Šaukotas, dab. Radviliškio rajono savivaldybė Rezultatas Livonijos ordino pergalė Priežastis Kerštas už LDKpagalbą Rygai konflikte su ordinu ir Ordino valdų nusiaubimą 1329 m.
Konflikto šalys
Livonijos ordinas	LDK
Vadovai ir kariniai vadai
	Gediminas
Pajėgos
Nežinoma	Nežinoma
Nuostoliai
2 riteriai, 40 eilinių karių	~500 karių

Šaukoto (Santolės) mūšis – 1331 m. rugpjūčio 17 d. nelokalizuotoje vietoje Žemaitijoje, greičiausiai , įvykusios LDK ir Livonijos ordino kariuomenių kautynės.

1331 m. vasarą Livonijos krašto magistras , keršydamas už Lietuvos pagalbą Rygai konflikte su Livonijos ordinu ir 1329 m. lietuvių žygį į Ordino valdas, surengė žygį į Lietuvą. Žygio tikslu greičiausiai buvo Šaukoto (vok. Santhole, Santkore, Sandoten) žemė Žemaitijoje. Žygio pradžioje įsibrovėliai nesusidūrė su didesniu pasipriešinimu. Grįžtantį su grobiu jį pasivijo Lietuvos valdovo Gedimino vedama lietuvių ir rusėnų kariuomenė, kuri tuo metu buvo surinkta žygiui į Prūsiją.

Užsimezgusiame mūšyje LDK kariuomenė buvo sumušta ir atsitraukė. Kryžiuočių šaltinių teigimu, žuvo apie 500 lietuvių ir rusėnų, buvo sužeistas pats Gediminas. iš kryžiuočių pusės žuvo 2 Ordino riteriai ir 40 eilinių karių.

Mūšio vieta istoriografijoje tiksliau nebuvo lokalizuota. T. Baranausko teigimu, tikėtina, kad jos užrašymai Hermano Vartbergiečio (Santhole), Vygando Marburgiečio (Santkore) ir (Sandoten) kronikose taisytini į Sauckote – Šaukotas: viduramžių rašyboje dažnai painiojamos raidės n ir u, t ir c.

Alvydas Nikžentaitis 1331 m. Livonijos magistro žygį pavadino „ypač dideliu“ (mūšio neišskirdamas) ir pabrėžė, kad juo ilgą laiką ginkluotu konfliktu su Ryga (1297–1330) užimta livoniškoji Ordino šaka atnaujino karą prieš Lietuvą. T. Baranausko teigimu Šaukoto mūšis nesąlygojo esminių pokyčių Lietuvos ir vokiečių ordinų konflikte.

Literatūra

• Baranauskas, Tomas, Mūšiai viduramžių Lietuvos istorijoje, Lituanistica, 2020. T. 66. Nr. 3(121), p. 157–188.
• Bergmann, Gustav (1776). Geschichte von Livland, nach bossuetischer Art entworfen. Leipzig: Im Schwickertschen Verlage. p. 19-20
• Bernhart Jähnig: Monheim, Eberhard von. In: Neue Deutsche Biographie (NDB). Band 18, Duncker & Humblot, Berlin 1997, ISBN 3-428-00199-0.
• Canonici Sambiensis Epitome gestorum Prussie. Heraugegeben von Max Toeppen. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1861, Bd. 1.
• Marburg, Wigand von. Die Chronik. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1863, Bd.  2.
• Marburgietis, Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika. Vertė R. Jasas. Vilnius: Vaga, 1999.
• Nikžentaitis, Alvydas. Gediminas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1989.
• Renner, Johann. Livländische Historien. Herausgegeben von Richard Hausmann und Konstantin Höhlbaum. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht’s Verlag, 1876.
• Ritterbrüder im livländischen Zweig des Deutschen Ordens. Köln: Böhlau, 1993, Nr. 594 (p 451–452).
• Wartberge, Hermani de. Chronicon Livoniae. Herausgegeben von E. Strehlke. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1863, Bd. 2, S. 9–116.
• Вартберг Герман. Ливонская хроника // Тевтонский орден. Крах крестового похода на Русь / Сост. А. Р. Андреев, С. А. Шумов. – М.: Алгоритм, Эксмо, 2005. – Серия «Тайные секты и ордена».

Išnašos

1. Вартберг Герман. Ливонская хроника // Тевтонский орден. Крах крестового похода на Русь / Сост. А. Р. Андреев, С. А. Шумов. p. 204–291
2. Baranauskas, Tomas, Mūšiai viduramžių Lietuvos istorijoje,
3. Canonici Sambiensis Epitome gestorum Prussie. Heraugegeben von Max Toeppen. Scriptores rerum Prussicarum. p. 285.
4. Marburg, Wigand von. Die Chronik. Scriptores rerum Prussicarum. Bd.  2, p. 487.
5. Marburgietis, Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika. p. 82.
6. Renner, Johann. Livländische Historien. Herausgegeben von Richard Hausmann und Konstantin Höhlbaum. p. 77-78.
7. Wartberge, Hermani de. Chronicon Livoniae. Herausgegeben von E. Strehlke. Scriptores rerum Prussicarum. p. 66.
8. Nikžentaitis, Alvydas. Gediminas. p. 46-47.