Čyhyrynas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Čyhyrynas (ukr. Чигирин) – rajoninio pavaldumo miestas Ukrainoje, Čerkasų srityje, nutolęs 63 km atstumu nuo Čerkasų.

Čyhyrynas ukr. Чигирин
Čyhyrinas
Čyhyrynas 49°05′00″ š. pl. 32°40′05″ r. ilg. / 49.08333°š. pl. 32.66806°r. ilg. / 49.08333; 32.66806 (Čyhyrynas)
Laiko juosta: () ------ vasaros: ()
Valstybė	Ukraina
Sritis	Čerkasų sritis
Rajonas
Gyventojų (2019)	8 658

Istorija

Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1512 m. Po Liublino unijos priklausė Lenkijos karalystei, o nuo 1793 m. Rusijos imperijai. 1991 m. Ukraina paskelbė nepriklausomybę ir miestas priklauso Ukrainai.

Lenkijos karalystės laikotarpiu

1589 m. gegužės 1 d. karalius Žygimantas III Vaza Varšuvoje išleido chartiją, kuri leido didikui Čerkasų, Kanivo, Korsuno ir Liublino seniūnui Oleksandrui Vyšnieveckiui tuščiame Čyhyryno trakte ir gyvenvietėje, esančioje totorių kelyje, pastatyti Čyhyryno pilį ir miestą.

1592 m. spalio 15 d. karalius suteikė miestui Magdeburgo teises ir herbą (3 strėlės), leidimą rengti 2 muges per metus, statyti rotušę, viešąsias pirtis ir kt. Miestas priklausė Abiejų Tautų Respublikos Kijevo vaivadijai.

Nuo XVI amžiaus pirmosios pusės žinomas kaip įtvirtinta kazokų žiemos stovykla, turėjusi nedidelę tvirtovę. 1648–1712 m. buvo Čyhyryno pulko centras.

1656 m. rugpjūčio 12 d. Antiochijos patriarchas Makarijus lankėsi etmono sostinėje, kur jį savo rezidencijoje priėmė .

Chmelnickio laikais tapo vienu didžiausių to meto Ukrainos miestų. Jame gyveno daugiau nei 50 000 žmonių, buvo įsikūrusi valstybės ir karinė administracija, buvo etmono rezidencija ir rūmai.

Nuo 1648 m. iki 1676 m. rugsėjo 19 d. Čyhyrynas buvo etmonų Bohdano Chmelnickio, Ivano Vyhovskio, Jurijaus Chmelnickio, Pavelo Teterio, Petro Dorošenkos rezidencija ir Ukrainos valstybės sostinė.

1674 m. birželio mėn. Maskvos kariuomenė, vadovaujama vaivados Grigorijaus Romodanovskio, ir etmono Ivano Samoilovičiaus vadovaujami kazokų pulkai įžengė į dešinįjį krantą ir apgulė etmonų sostinę Čyhyryną. Etmono kariuomenė įnirtingai gynė miestą dvi savaites. Turkijos totorių kariuomenė, vadovaujama viziro Kara-Mustafa, atėjo į pagalbą Dorošenkai netoli Čyhyryno, dėl kurios Samoilovičius ir Maskvos kariai buvo priversti trauktis.

1675 m. rudenį kazokų taryboje Petro Dorošenka atsisakė etmono pareigų, o Ivanas Sirko priėmė iš jo ištikimybės carui priesaiką. Maskvos vyriausybė pareikalavo, kad Dorošenka duotų priesaiką kairiajame Dniepro krante, dalyvaujant Ukrainos kairiojo kranto etmonui Ivanui Samoilovičiui ir Maskvos vaivadai Grigorijui Romodanovskiui, ką daryti Dorošenka kategoriškai atsisakė.

1676 m. rudenį 30 000 karių Maskvos kariuomenė ir Ukrainos kairiojo kranto etmono Ivano Samoilovičiaus pulkai vėl apgulė Čygyryną. 1676 m. rugsėjo 19 d. prasidėjo etmonų sostinės šturmas, kurią gynė tik 2000 serdiukų būrys. Po kelių valandų įnirtingos kovos Dorošenka, supratęs situacijos beviltiškumą, įtikino kazokus nustoti priešintis.

1677 m. Osmanų imperija siekė užimti strategiškai svarbų miestą dešiniajame krante ir paskirti Jurijų Chmelnickį savo vasalu Zaporožės armijos etmonu ir Sarmatijos (Ukraina) kunigaikščiu. Pirmasis puolimas prasidėjo 1677 m. vasarą, kai galinga Osmanų armija (apie 100–120 000 kareivių, vadovaujamų Meleko Ibrahimo Pašos) apgulė Čygyryną, kurį gynė etmonas Ivanas Samoilovičius su 20 000-25 000 kazokų ir Maskvos kariuomenė. Dėl atkaklios kazokų ir maskvėnų gynybos bei stiprių miesto įtvirtinimų turkai buvo priversti trauktis.

1678 m. vasarą 200 000 osmanų kariuomenė, vadovaujama didžiojo vizirio Kara-Mustafos, priartėjo prie miesto sienų ir bandė jį užimti. Mieste veikė maskvėnų-kazokų kariuomenė, kurioje buvo apie 12 000 žmonių. Apgultis truko apie mėnesį, dėl kurios miestą užėmė osmanai. Iš buvusios etmono sostinės liko griuvėsiai, tačiau dėl turkų kariuomenės išsekimo ir dažnų Ivano Sirko vadovaujamų zaporožiečių antskrydžių, turkai paliko sugriautą miestą. 1681 m. turkai sudarė Bachčisarajaus taiką su Maskva.

1704–1712 m. dalis dešiniakrantės Ukrainos buvo pavaldi etmonams Mazepai ir . Pagal susitarimą tarp Lenkijos ir Rusijos, šios teritorijos sugrįžo į Lenkijos administracijos kontrolę.

Rusijos valdžioje

1793 m., po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai dešiniakrantė Ukraina (Kijevo, Braslavo ir Podolės vaivadijos) tapo Rusijos imperijos dalimi.

1797 m. tapo Kijevo gubernijos miestu.

1900 m. gyveno 10 098 asmenys (4 790 vyrų ir 5 308 moterys), iš jų 62,7 % stačiatikiai, 35,2 % žydai, 0,1 % katalikai.

Laisvoji Ukraina

1917 m. spalio pradžioje mieste įvyko visos Ukrainos laisvųjų kazokų suvažiavimas, kurio vadu buvo išrinktas apygardos dalinį organizavęs carinės armijos generolas Pavlo Skoropadskis.

Sovietmetis

Nuo 1921 m. pavasario beveik septynis dešimtmečius buvo Sovietų Sąjungos dalis. 1923 m. tapo rajono centru.

1943 m. gruodžio 12 d. ryte sovietų armija įžengė į miestą; buvo atkurta sovietų valdžia. Prasidėjo stalininės represijos prieš vietos gyventojus.

1954 m. miestas buvo įtrauktas į rajonų pavaldumo miestų kategoriją.

Ukrainos valstybėje

Ukrainai taupus nepriklausoma valstybe, prasidėjo privatizacijos procesai. Mieste veikusios valstybinės įmonės privatizuotos.

2017 m. rugsėjo mėn., kasdamas tranšėją, miesto gyventojas aptiko 200 kaukolių. Manoma, kad tai 1677 m. masinė kapavietė, kai per Rusijos ir Turkijos karą tvirtovę ir miestą užėmė bei sunaikino turkų kariuomenė.

Nuo 2018 m. Čyhyryno miesto bendruomenės administracinis centras.

Nuo 2020 m. įtrauktas į Čerkasų rajoną.

Garsesni miestelėnai

•  – Ukrainos etmonas (1665–1676);

• 
  

  Įkūrimo 500 metų jubiliejaus minėjimas

  Jubiliejinė moneta, skirta paminėti mieto įkūrimo 500-osioms metinėms.

  Jubiliejinė Ukrainos nacionalinio banko moneta, skirta Čigyryno miesto 500-osioms metinėms.

  2011 m. gruodžio 7 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada, atsižvelgdama į svarbų Čygyryno miesto istorinį vaidmenį Ukrainos valstybingumo istorijoje, kultūros paveldo objektų svarbą, priėmė nutarimą N 4090-VI „Dėl Čygyryno miesto įkūrimo 500 metų jubiliejaus minėjimo“.

  Nuorodos

  • ukrainaincognita.com
  • Заповідник „Чигирин“