Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Anatolijus Aleksandrovas (rus. Анато́лий Петро́вич Алекса́ндров, 1903 m. vasario 13 d. Taraščios meste, Kijevo gubernijoje – 1994 m. vasario 3 d. Maskvoje) – tarybinis fizikas, TSRS Mokslų akademijos narys nuo 1953 m., TSRS Mokslų akademijos prezidentas (1975–1986 m.), triskart Socialistinio darbo didvyris (1954, 1960 ir 1973 m.), Lenino premijos (1959 m.), keturiskart Stalino premijos (1942, 1949, 1951 ir 1953 m.) laureatas. Vienas iš tarybinės atominės energetikos pradininkų. Svarbiausi A. Aleksandrovo moksliniai darbai buvo atominės fizikos, kietųjų kūnų fizikos ir polimerų fizikos srityje.

Rusiškas pašto ženklas, skirtas Anatolijaus Aleksandrovo 100-osioms gimimo metinėms.

Svarbiausi darbai

1938 m. kartu su I. Kurčiatovu bei kitais sukūrė laivų apsaugos nuo magnetinių minų sistemą.
1943 m. pradėjo dirbti atominio ginklo kūrimo srityje, 1946–1955 m. buvo Fizikinių problemų instituto direktoriumi (vietoje atleisto P. Kapicos, nuo 1960 m. – Atominės energetikos instituto direktoriumi.
Sukūrė energetines sistemas pirmiesiems atominiams ledlaužiams „Leninas“, „Arktika“ ir „Sibiras“.
Buvo vienas iš RBMK tipo atominių reaktorių kūrėjų.

Papildoma informacija

Pilietinio karo metais buvo junkeriu, kariavo P. Vrangelio armijoje, turėjo karinių apdovanojimų.
Buvo atvykęs į Vilnių 1979 m., švenčiant Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų.
Černobylio atominės elektrinės avariją 1986 m. balandžio 26 d. priėmė kaip asmeninę tragediją, sakydamas „Nuo to laiko baigėsi mano gyvenimas ir kūryba“.