Romas Kalanta

Romas Kalanta
Paskutinė R. Kalantos nuotrauka
Gimė	1953 m. vasario 22 d. Alytus
Mirė	1972 m. gegužės 14 d. (19 metų) Kaunas
Palaidotas (-a)	Romainių kapinėse
Veikla	lietuvių disidentas, pagarsėjęs savo susideginimu protestuojant prieš TSRS valdžią Lietuvoje.
Žymūs apdovanojimai
2000 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius

Romas Kalanta (1953 m. vasario 22 d. Alytuje – 1972 m. gegužės 14 d. Kaune) – lietuvių disidentas, pagarsėjęs savo susideginimu protestuojant prieš TSRS valdžią Lietuvoje. Palaidotas Romainių kapinėse.

Biografija

R. Kalantos kapas, 2017 m.

1963 m. R. Kalantos šeima iš Alytaus persikėlė į Kauną. Tėvas, karo su Vokietija dalyvis, buvo įstojęs į komunistų partiją, dirbo Kauno politechnikume, mama – pramprekyboje.

1971 m. R. Kalanta turėjo baigti Kauno 18-ąją vidurinę mokyklą, bet, neišlaikęs keleto egzaminų, perėjo į vakarinę mokyklą, dirbo kultūrinių prekių fabrike „Aidas“. Buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, domėjosi hipių judėjimu.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš tarybinį režimą, apsipylė benzinu ir susidegino. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Arčiau buvusieji dar bandė gesinti liepsnojantį jaunuolį, bet atskubėjusi greitoji medicinos pagalba į ligoninę nuvežė jį jau be sąmonės. Po keturiolikos valandų, gegužės 15 d. 4 val ryto, vaikinas mirė.

Pasekmės

Pagrindinis straipsnis – Kauno pavasaris.

Įvykiai Kaune sukėlė LKP ir KGB pareigūnų sumišimą – TSR Lietuvoje tai buvo precendento neturintis atvejis (panašūs įvykiai buvo užfiksuoti Čekoslovakijoje (žr. Jan Palach) Prahos pavasario metu, tačiau buvo kruopščiai slepiami). Gegužės 18 d. rengtas laidotuves KGB privertė dviem valandomis paankstinti, kad žmonės nespėtų susirinkti. Tada link R. Kalantos namų Panerių gatvėje traukusi jaunimo minia plūstelėjo į Laisvės alėją. KGB ataskaitų duomenimis, per abi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų. Jiems malšinti sutelkta per 7 tūkst. draugovininkų, milicininkų, kareivių. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai, aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. Iš viso 50 žmonių iškeltos civilinės, dešimčiai – baudžiamosios bylos, iš jų 8 nuteisti.

Masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko dvi dienas, neramumai nuslopinti tik gegužės 19 d. Buvo suimti 402 asmenys, 33 iš suimtųjų patraukti administracinėn atsakomybėn, šešių laukė baudžiamosios bylos, kalėjimas. Pagrindiniai eitynių organizatoriai nuteisiami ne kaip politinių riaušių rengėjai, bet kaip chuliganai ir „asocialūs elementai“ – taip buvo dangstoma „kova su hipiais“ – per patį sovietmetinės stagnacijos suvešėjimą kiekvienas hipių gyvenimo būdą dievinąs džinsuotas, plačiakelnis, ilgaplaukis jaunuolis avansu buvo vadinamas santvarkos priešu. Demonstracijose dalyvavo ir aplinkinių miestų bei miestelių jaunimas.

Antanas Sniečkus ataskaitose bandė įtikinti Maskvą, kad tai buvo nereikšmingas , nes esą nebuvo nuteistas nė vienas eitynėse dalyvavęs studentas. R. Kalanta oficialiai pripažintas psichikos ligoniu, tačiau 1989 m. posėdžiavusios komisijos, trūkstant paprastų įrodymų, galiausiai Kalantą pripažino psichiškai sveiku. Aštuonerius metus tėvai negalėjo ant sūnaus kapo pastatyti paminklo – draudėjai tikino, esą liaudies priešas nevertas pagarbos. Paminklas Romainių kapinėse iškilo tik 1982 m.

Įamžinimas

Atminimo akmuo Vilijampolėje

Įrašas grindinyje „Romas Kalanta 1972“

Drastiškas Kalantos poelgis pagyvino antitarybines nuotaikas krašte, suteikė vilties, kad įmanoma pasiekti nepriklausomybę. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta virto nacionaliniu didvyriu.

1972 m. birželio mėnesį, naktį, kelio Kaunas – Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Pasitelkę techniką, netrukus valdžios atstovai paminklą sunaikino.

1989 m. Kaune, Laisvės alėjoje (miesto sodelyje) vyko 14 dienų bado streikas Romo Kalantos vardo reabilitacijai. Buvo pasiektas leidimas pastatyti paminklą ir Romo Kalantos vardu pavadinti gatvę Kaune (Petrašiūnų mikrorajone).

2000 m. liepos 4 d. R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.).

2002 m. gegužės 14 d., dalyvaujant Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).

Literatūra

• Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… – Vilnius: Mintis, 2019, 460 p. : iliustr.

Kinas

Romo Kalantos susideginimas ekranizuotas ir Donato Ulvydo filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017 m.).

Šaltiniai

1. Romas Kalanta. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-05-04.
2. D.Pūras: R.Kalantos žygis dar tik prasidėjęs
3. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000076836/vaidybinis-filmas-emilija-is-laisves-alejos 2021-03-15 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

• Video: „Kaunas 1972“
• Straipsnis apie Roma Kalantą (liet.k.) 2005-08-27 iš Wayback Machine projekto.
• Straipsnis apie Romą Kalantą (angl.k.) 2012-03-04 iš Wayback Machine projekto.