Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Detektyviniai (angl. Detective) arba paslapties filmai (angl. mystery movie) – dažniausiai laikomi kriminalinių filmų arba trilerių subžanru, kuriame susikoncentruojama į neišspręstą nusikaltimą arba mįslę (dažniausiai vieno ar kelių veikėjų nužudymą, pradingimą arba vagystę) ir centrinę detektyvo figūrą. Siekdamas išspręsti jam pateiktą mįslę ir metodiškai sekdamas nusikaltėlio pėdsakais detektyvas papuola į įvairius iššūkius ir nuotykius, kuriuos įveikia savo intelekto dėka ir galiausiai vadovaudamasis aštria logika ir samprotavimu iš įrodymų bei užuominų gausybės atranda tikrąjį bylos sprendimą bei nusikaltėlį.

Visų laikų žymiausias detektyvų herojus – Šerlokas Holmsas

Apibrėžimas ir bruožai

Siužeto struktūra

Detektyvo žanro filmai, kaip ir dauguma kitų žanrų turi stiprias šaknis su jų motininiu literatūros žanru, todėl pagrindiniai aspektai bei bendra struktūra tiek filmams, tiek literatūrai išlieka kone identiški. Detektyvų naratyvas skirtas sukelti jaudulį, kuris žiūrovui sukeltų malonius pojūčius kylančius dėl susijaudinimo, susijusio su baime arba nerimu kilimo bei to susijaudinimo atoslūgio. Šis jaudulys kyla dėl tam tikromis taisyklėmis pagrįsto žaidimo tarp žiūrovo ir autorių, kurio pagrindą galima įvardinti ikoniškuoju klausimu „Kas tai padarė?“. Kitaip sakant, pagrindinis detektyvo bruožas yra žiūrovui užduodama mįslė, jos vystymas visame . Įprastai detektyvo siužetas prasideda būtent tos mįslės uždavimu (įvykdomas nusikaltimas, kurį sunku išsiaiškinti) ir baigiasi jos išsprendimu (sužinome kas, kaip ir kodėl jį padarė), tačiau galimos įvairios šių komponentų variacijos.

Kitas esminis detektyvo naratyvo bruožas – detektyvo figūrą atitinkantis protagonistas. Protagonistas nebūtinai turi būti tikras detektyvas ar tirti būtent nusikalstamą veiklą (nors dažniausiai žanre siužeto pagrindu tampa žmogžudystė), svarbu kad siužete iškeltą mįslę jis išnarpliotų ne atsitiktinumo ar intuicijos, bet išskirtinio pastabumo, gero loginio mastymo bei samprotavimo dėka. Šis reikalavimas egzistuoja todėl, kad protagonistas yra savaip tapatinamas su žiūrovu, kadangi abu jie bando suvokti įtariamųjų psichologiją, motyvus ar kitaip išnarplioti užduotą mįslę, todėl be kitų bruožų itin svarbu, kad visi galimi įrodymai, užuominos bei kiti dalykai padedantys pačiam detektyvui išnarplioti mįslę būtų matomi ir žiūrovui, kad jis savo intelekto pagalba galėtų išnarplioti mįslę netgi greičiau už patį detektyvą. Būtent dėl šio susietumo detektyvuose daug ryškesnis konfliktas ne tarp protagonisto ir antagonisto bet tarp protagonisto ir pačios mįslės.

Kiti detektyvų bruožai, kaip kad veikėjų tipažai šiame žanre buvo itin priklausomi nuo laikmečio – jei iki XX a. 4-ojo dešimtmečio populiariausias buvo džentelmeniškas, intelektualus, tačiau fiziškai silpnesnis tipažas (kaip kad legendinis Šerlokas Holmsas), tai nuo 5-jo dešimtmečio detektyvų žanras vis labiau krypo į „kieto vyruko“ tipažą atitinkančio fiziškai stipraus, įžūlaus vadinamojo „hard-boiled“ tipo protagonisto. Šiuolaikiniame kine balansas yra atstatomas ir skirtinguose filmuose sutinkami tiek pirmojo tiek antrojo tipo protagonistai bei įvairūs tų archetipų mišiniai. Kaip ir daugelyje kitų kino žanrų dažnėja jų maišymas, todėl neretai filmai apima du ar daugiau žanrų. Detektyvo žanras dažniausiai aptinkamas konjunkcijoje su mistiniais, kriminaliniais, veiksmo, trilerių bei dramų žanrais.

Konfliktas

Centrinis išorinis konfliktas detektyviniuose filmuose tipiškai būna tarp protagonisto ir antagonisto, tačiau dažnai pasitaiko ir kitokio tipo išorinių konfliktų. Protagonisto pagrindinė užduotis paprastai būna išsiaiškinti tam tikro nusikaltimo (dažniausiai žmogžudystės) aplinkybes, todėl konfliktas gali kilti tarp visų, susijusių su nusikaltimu, nebūtinai pagrindinio antagonisto ir protagonisto. Pavyzdžiui, filme „Chinatown“ (1974 m.) egzistuoja daug konfliktų tarp pagrindinio protagonisto (privataus detektyvo J.J. Gittes) ir visų veikėjų susijusių su nusikaltimu, kaip aukos žmona, aukos uošvio bei policijos departamento. Pagrindiniam protagonistui, priklausomai nuo to, kas jis toks (ar detektyvas, ar potenciali žudiko auka, ar šeimos narys, norintis atkeršyti už nužudymą) dažnai daug veikėjų vienaip ar kitaip trukdo pasiekti tikslą, t. y. išsiaiškinti visas nusikaltimo aplinkybes, todėl dažniausiai detektyviniuose filmuose pasitaiko ir konfliktų tarp kitų veikėjų. Dėl tokios konfliktų gausumos centrinį išorinį konfliktą galima paprasčiausiai apibendrinti kaip konfliktą tarp protagonisto ir pačios mįslės.

Išorinis konfliktas suteikia filmui siužetą ir stumia istoriją į priekį; ne tik išsprendžia pagrindinį konfliktą (suranda žudiką), tačiau ir suteikia protagonistui galimybių sužinoti kažką, ko jam trūksta, kad išspręsti konfliktą. Galbūt potenciali žudiko auka išmoksta savigynos; galbūt protagonistas buvo detektyvas savo pirmoje byloje bei įgavo patirties kaip tirti nusikaltimus.

Vidinis konfliktas yra veikėjo vystymosi šaltinis. Veikėjas turi kovoti su savo paties demonais ir laimėti (ko rezultatas – tam tikri pokyčiai) arba pralaimėti (pokyčių nebuvimas). Kiekvienas veikėjas turi vidinį gyvenimą. Pavyzdžiui, detektyvas gali turėti problemų savo asmeniniame gyvenime dėl nesugebėjimo pasitikėti žmonėmis, kurias jis turi įveikti norint pasiekti tikslą. A. Hičkoko filme „Svaigulys“ (1958 m.) protagonistas John Ferguson kenčia nuo aukščio baimės, kurią jam reikia nugalėti norint pasiekti užsibrėžtus tikslus. Ne visi veikėjai turi vidinius konfliktus, tačiau jie yra svarbūs norint išvengti nelanksčių, stereotipinių veikėjų – stoikiškų, įprastų, lengvai perprantamų detektyvų.

Protagonistas

Filme „Chinatown“ (1974 m.) nusikaltėliai detektyvui grasina peiliu

Pirmuose detektyviniuose filmuose protagonistas būdavo pats detektyvas. Žanrui besivystant pagrindinio veikėjo vietą galėjo užimti beveik bet kas: policininkas, draudimo agentas, politikas, žinių reporteris, nusikaltėlis, bedarbis ar net atsitiktinis praeivis. Vis dėlto žanrui besišakojant ir liejantis su kitais filmų žanrais, dauguma šio žanro herojų išlaikė lengvai atpažįstamas savybes.

Filmo herojus išsiruošia į žygį, panašiai, kaip klasikiniai Vakarų mitologijos herojai, tokie kaip Odisėjas, ar . Pagrindinis jų tikslas yra pasiekti savo užsibrėžtą tikslą arba sugrąžinti tai, kas prarasta. Herojai susiduria su pavojais, išbandymais ir pagundomis, kurios buvo ne tik fizinės, bet ir materialinės, moralinės bei seksualinės. Jų sėkmė priklausydavo nuo įgytų specifinių žinių arba nuo visagalio globėjo (Dievai, Mūzos ir t.t) malonės, kuri ir lemdavo protagonisto dalią. Dažniausiai, tam, kad pasiektų savo tikslą, herojai turėdavo, ką nors, paaukoti. Klasikiniai detektyvai, tokie kaip, Edgaro Alano Po sukurtas ar Artūro Konano Doilio Šerlokas Holmsas puikiai atitinka šį apibrėžimą.

Jie paklūsta aukštesnėms jėgoms; protagonistas dažniausiai yra privatus detektyvas arba bent jau atliekantis jo funkcijas; jie naudojasi išskirtine tam, kad atitaisytų skriaudą, tai yra surastų pavogtą daiktą ar išaiškintų žmogžudį. Tai jie atlieka už arba labai mažą užmokestį arba jo apskritai atsisako ir dirba vien tik dėl tiesos atskleidimo. Jie priima įvairiausius iššūkius, išbandymus, susiduria su kliūtimis ir netgi patiria laikinus nuopuolius – būna pagrobti, sumušti, pašauti, pažeminti. Kartais net atsisakoma jų teikiamų paslaugų, nes jos laikomos bevertėmis ir nenaudingomis. Klasinių detektyvų autorių, tokių kaip, , siužetuose, protagonistas sapnuoja reikšmingus sapnus susijusius su pagrindiniu pasakojimu. Tie pagrindiniai veikėjai, kurie praranda sąmonę, atsigauna su prašviesėjusiu protu ir taip sugeba išspręsti bylą. Herojai dažniausiai yra labai iškalbingi, iškalba sugeba paveikti savo oponentus. Filmo protagonistas turėtų būti įsimintinas veikėjas, tačiau nebūtinai susilaukiantis didžiausių žiūrovų simpatijų. Pagrindinio veikėjo asmeninių ir psichologinių problemų įjungimas į jo narpliojamą bylą gali padėti sukurti dar tikroviškesnį detektyvo portretą.

Jei protagonistas yra detektyvas, jis arba ji daugeliu atveju laikosi tam tikrų etinių ir moralinių vertybių. Šios vertybės yra vadinamos „detektyvo kodu“ arba tiesiog „kodu“ kai kalbama apie šį žanrą. Apibendrinant, detektyvas turėtų išlikti anonimiškas, vengti viešumo, būti slapus ir nutylintis. Jis arba ji gina gerus žmones nuo blogų, žmones, kurie gyvena ne pagal taisykles; todėl gali laužyti taisykles su jais bendraujant ar besiderint. Detektyvas ignoruoja taisykles bei įsigaliojusias elgesio normas, kadangi jų klientas jiems už tai moka. Ištikimybė klientui yra labai svarbi, tačiau ji gali būti nuversta detektyvo asmeninio teisingumo supratimo arba įstatymų. Detektyvas turi laikytis tam tikro emocinio atstumo tarp žmonių byloje, išlaikyti objektyvų požiūrį ir apgalvoti visus esančius įkalčius. Dauguma „kodo“ versijų apima šias taisykles. Detektyvas yra:

Pasišventęs savo klientui;
Ekonomiškas savo išlaidose;
Ištikimas savo profesijai;
Bendradarbiaujantis, iki tam tikro lygio, su policija;
Susirūpinęs savisauga;
Nenoriai būna apgaunamas.

Antagonistas

Orson Welles filme „“ (1943 m.) nacistai pasamdo profesionalų žudiką Peter Banat (Jack Moss) (dešinėje) nužudyti filmo herojų (viduryje) Howard Graham (akt. Joseph Cotten)

Detektyvas sukasi apie klausimą „kas tai padarė?”. Ši siužeto rūšis pritraukia žiūrovo dėmesį ir išlaiko intrigą nuo keleto nekaltumo įrodymo iki netikėtos pabaigos. Antagonistas, arba kitaip, nusikaltėlis, detektyvo priešininkas bei detektyvo pagalbininkas atsako į klausimą „kas tai padarė?“. Individualiais arba organizuotais veiksmais antagonistai siužeto eigoje stengiasi sužlugdyti detektyvo tyrimą. Tam, kad siužetas išliktų įdomus ir jaudinantis, antagonistas stengiasi paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus, kad pastarasis būtų kuo labiau panašus į tobulą nusikaltimą, kurio neįmanoma ištirti.

Antagonistas detektyve yra neatskiriama istorijos pasaulio dalis, nes istorijos pagrindas yra įvykdytas nusikaltimas. Blogietis gali būti tiek konkretus asmuo tiek neapibrėžta nusikaltėlių grupė. Pasak William Marling, „Kietajame“ detektyve dažniausiai nėra vieno atskiro antagonisto. Jame veikia nusikaltėlių grupė, kuri dėl savo padarytų nusikaltimų kaltina visuomenę arba socialinę nelygybę tarp visuomenės klasių. Cituojant Gary Warren Niebuhr „kietojo“ detektyvo istorijos visuomenėje: „Visi yra įtariamieji, įtraukiant valstybines institucijas bei jų darbuotojus – net ir tuos, kurie rūpinasi teisėsauga.“

Antagonistai paprastai turi daug įtakos visuomenėje ir tam, kad pradėtų kovą su korumpuotais visuomenės nariais istorijos protagonistui reikia daug drąsos. Be to, antagonistai dažnai turi pagalbininkų, kurie dirba teisėsaugos institucijose. Apibendrinant, detektyve blogietis yra tas, kurio niekas neįtarė, tačiau jis užėmė pakankamai svarbų vaidmenį siužete.

Tipinis žiūrovas

Vienas pagrindinių detektyvinio žanro filmų tikslų – sukelti žiūrovo susidomėjimą, priversti jį susitapatinti su nusikaltimo tyrėju. Paprastai naratyvo struktūra detektyviniuose filmuose išlaikoma panašaus pobūdžio, keičiasi detalės ir aplinkybės. Norėdamas nesijausti mažiau įžvalgiu už protagonistą, žiūrovas privalo kreipti dėmesį į filme pateikiamas užuominas, kurios dažniausiai slypi nereikšmingose detalėse. Tokiu būdu žiūrovas automatiškai sukoncentruoja dėmesį ir stengiasi analitiškai vertinti ekrane vykstantį procesą, užuot rinkęsis pasyvų, paviršutinišką žiūrėjimą. Žiūrovas instinktyviai supranta, jog tiesą išsiaiškinti greičiau už protagonistą galima tik įdėmiai analizuojant detales. Taip jis įtraukiamas į filmo veiksmą, pasąmoningai rungtyniaudamas su nusikaltimo tyrėju.

Detektyvuose nusikaltimo atskleidimui reikalingos detalės paprastai išskiriamos į dvi rūšis: daiktines ir psichologines. Žiūrovas negali nukonkuruoti tyrėjo analizuodamas daiktines detales, nes dėl pačios medijos ribotumo, jis netenka kai kurių jutiminių būdų (kvapo, lietimo ir t. t.). Todėl detektyvuose didelis dėmesys skiriamas psichologiniam, emociniam aspektui. Čia žiūrovas jaučia, jog gali pilnavertiškai konkuruoti su protagonistu. Veikėjų kalbėjimo , judesiai, intonacijos yra pilnai suvokiamos ir stebėtojo analizuojamos. Jis gali susidaryti bendrą įspūdį apie veikėjų elgesį tam tikrose situacijose, ir pagal tai spręsti apie jų santykį su nusikalstamais elementais. Todėl detektyvo žanre daug dėmesio skiriama emociniams, psichologiniams veikėjų portretams. Neretai filmo sėkmė priklauso nuo sugebėjimo išlaikyti intrigą ir padaryti pabaigą nenuspėjamą. Žiūrovo suklaidinimas dažnai yra kertinis filmo sėkmės raktas. Žymiausi pavyzdžiai – „“ (1995 m.), „Vertigo“ (1958 m.).

Nereta žanrinio filmo savybė yra esamų auditorijos vertybių patvirtinimas. Stebėdami detektyvinio filmo eigą, žiūrovai paprastai nesąmoningai siekia patvirtinti tam tikrus savo vertybinius įsitikinimus. Nusikaltimas, visuotinai priimtomis normomis, yra traktuojamas kaip neigiamas veiksmas, nusikalstamą veiksmą atlikęs asmuo yra blogas ir turi gauti atpildą už savo veiksmus, detektyvas yra sumanus, teisingas ir pan. Dažniausiai detektyvinio filmo pabaiga ne tik patenkina žiūrovo smalsumą, atskleisdama visas įvykusio nusikaltimo detales ir atsakydama į iškilusius klausimus, tačiau ir leidžia jam pajusti, jog teisingumas egzistuoja ir auditorijos vertybiniai įsitikinimai yra galiojantys.

Vizualiniai elementai

Pakreiptu kampu () filmuojami kadrai dažniausiai yra naudojami sukurti įtampą ar psichologinį nerimą

Detektyvinio žanro holivudiniai filmai dažniausiai yra tamsūs, nežinomybe užpildyti, jaudinantys, mistiški. Detektyviniai filmai paprastai gali būti identifikuojami iš kitokio regimojo stiliaus. Kadangi beveik visi šitie filmai yra iš nespalvotos Holivudo eros, tamsių spalvų naudojimas kontrasto sukūrimui ekrane buvo įprasta. Taip pat labai paplitę yra žemo kampo ir olandiškos kameros kampo (angl. dutch angle) kadrai. Pakreiptu kampu (dutch angle) filmuojami kadrai dažniausiai yra naudojami sukurti įtampą ar psichologinį nerimą. Detektyviniame filme asmuo dažniausiai nerodomas tiesiogiai. Vietoj to, žiūrovas dezorientuojamas, parodant žmonių atspindį veidrodyje ar naudojant specialiuosius efektus. Šie vizualūs elementai prideda filmo siužetui niūrumo ir tamsos. Detektyvinio filmo pasakojime panaudojama daug sekų, kurios trikdo įprastą naratyvo liniją. Prisiminimai (flashbacks) ir ateities vizijos (flash-forwards) dažniausiai yra naudojami, kad užpildytų pasakojimą ir išlaikytų logiką bei tęstinumą.

Detektyvinis kinas Lietuvoje

Kadras iš lietuviško detektyvo „Vyrų vasara“ (1970 m.)

Nors šiuolaikinėje Lietuvoje detektyvų žanras prarado savo populiarumą tiek užsienio kino atžvilgiu, tiek lietuviškame kine, tačiau sovietmečiu šis žanras anaiptol nebuvo visiškai užmirštas ir yra sukurta visai nemažai populiarumo sulaukusių filmų, kurie buvo gryni detektyvai ar naudojo detektyvo žanro elementus:

Veidas taikinyje (1979 m.)
Vilkolakio pėdsakai (1986 m.)
Lošimai be kozirių (1981 m.)
Ties riba (1972 m.)
Visi prieš vieną (1986 m.)
Vyrų vasara (1970 m.)

Literatūra

Dennis Porter The pursuit of Crime: Art and Ideology in Detective fiction Yale University Press (1981). p. 108
Heta Pyrhönen Mayhem and Murder– Narrative and Moral Problems in the Detective Story p.6 University of Toronto Press (1999). p.6

Nuorodos

Detective Fiction
What Are the Elements in Detective Fiction?
The analysis of detective genre in media studies in The student audience
Lietuviškame detektyve „Vardas tamsoje“ filmuojasi garsūs aktoriai
The Ten Commandments of Detective Fiction 2012-06-14 iš Wayback Machine projekto.
A Brief History of the Detective Film