Teismo dienos karas

Jom Kipuro karas
Priklauso: Šaltasis karas, Arabų-Izraelio konfliktas
Egipto pajėgos peržengia Sueco kanalą. Spalio 7 d.
Data 1973 m. spalio 6–25 d. Vieta Sueco kanalas, Golano aukštumos Rezultatas Izraelio taktinė pergalė JT paliaubos. Politinė ir strateginė nauda Egiptui ir Izraeliui Priežastis Izraelio užimtos Egipto ir Sirijos teritorijos per Šešių dienų karą
Konflikto šalys
Egiptas  Sirija Arabų ekspedicinės pajėgos:  Irakas  Jordanija Parama:  Sovietų Sąjunga  Saudo Arabija  Pakistanas  Tunisas  Alžyras Libija  Marokas  Kuba PIO  Šiaurės Korėja	Izraelis Parama:  Jungtinės Amerikos Valstijos
Vadovai ir kariniai vadai
Anwar Sadat Hafez al-Assad	Golda Meir
Pajėgos
Egiptas: 650 000–800 000 karių 1 700 tankų 2 400 šarvuočių 1 120 artilerijos vienetų 400 karo lėktuvų 140 malūnsparnių 104 karo laivai 150 raketų baterijos Sirija: 150 000 karių 1 200 tankų 800–900 šarvuočių 600 artilerijos vienetų Ekspedicinės pajėgos: 100 000 karių 500–670 tankų 700 šarvuočių Kuba: 1 500 karių	375 000–415 000 karių, 1 700 tankų, 3 000 šarvuočių, 945 artilerijos vienetai 440 karo lėktuvų
Nuostoliai
8 000–18 500 žuvo 18 000–35 000 sužeista 8 783 paimta į nelaisvę 2 250–2 300 tankų sunaikinta arba perimta 341–514 lėktuvų sunaikinta 19 karo laivų paskandinta	2 521–2 800 žuvo 7 250 sužeista 293 paimta į nelaisvę 400 tankų sunaikinta 102 lėktuvų sunaikinta

Jom Kipuro karas – Izraelio karas su Egipto ir Sirijos koalicija 1973 m. (dar žinomas kaip spalio ar ramadano karas; hebr. ‏מלחמת יום הכיפורים‏‎ = Milchemet Jom HaKipurim, arab. حرب تشرين = ħarb Tišrin), truko nuo spalio 6 d. iki 22/24 d. Karas prasidėjo per žydų Jom Kipuro šventę, kai Egipto ir Sirijos kariuomenės netikėtai susijungė ir užpuolė Izraelį. Jos užėmė Sinajaus pusiasalį ir Golano aukštumas, kuriuos Izraelis pradėjo valdyti nuo 1967 m., po Šešių dienų karo.

Egiptiečiai ir sirai judėjo pirmyn per pirmas 48 valandas, po to iniciatyvą perėmė Izraelis. Antrą karo savaitę sirai buvo išstumti iš visų Golano aukštumų. Sinajuje Izraelis puolė tą priešų armijos dalį, kuri buvo peržengusi Sueco kanalą (kur buvo sena ugnies nutraukimo linija) ir taip paliko priešą be išteklių.

Pradžia

Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Naseras mirė 1970 m. rugsėjo mėnesį. Jo įpėdinis Anvaras Sadatas nusprendė kautis su Izraeliu ir atgauti 1967 m. prarastas teritorijas. Bendras su Sirija Izraelio užpuolimo planas buvo pavadintas Badro operacija (arab. „pilnas mėnulis“).

• Izraelio pajėgos: 415 tūkst. kareivių, 1,5 tūkst. tankų, 3 tūkst. šarvuotų transporterių, 945 artilerijos vienetų, 561 lėktuvas, 84 sraigtasparniai ir 38 karinių objektų. Karo vadai – Mošė Dajanas, Davidas Elazaras, Arielis Šaronas, Šmuelas Gonenas ir Benjaminas Peledas.
• Egipto pajėgos: 800 tūkst. kareivių (panaudojo 300 tūkst.), 2,4 tūkst. tankų, 2,4 tūkst. šarvuotų transporterių, 1120 artilerijos vienetų, 690 lėktuvų, 161 sraigtasparnis ir 104 karo laivai.
• Sirijos pajėgos: 150 tūkst. kareivių (panaudojo 60 tūkst.), 1,4 tūkst. tankų, 900 šarvuotų transporterių, 600 artilerijos vienetų, 350 lėktuvų, 36 sraigtasparniai ir 21 karinių apskričių.
• Irako pajėgos: 60 tūkst. kareivių, 700 tankų, 500 šarvuotų transporterių, 200 dalinių, 73 lėktuvai.

Kariniai veiksmai

Sunaikintas Izraelio pajėgų tankas

Egiptas ir Sirija pabandė karine jėga atgauti teritorijas, užimtas Izraelio. Jų armijos pradėjo koordinuotą ataką 1973 m. spalio 6 d., žydų Jom Kipuro šventės metu. Sirų pajėgos atakavo fortus, esančius Golano aukštumose, tuo pačiu metu egiptiečiai atakavo fortus, esančius prie Sueco kanalo ir Sinajaus pusiasalyje. Izraelio armija patyrė didelių nuostolių. Po dviejų savaičių mūšių, kai JAV oro keliu Izraeliui pradėjo tiekti amuniciją, Izraelis nustūmė arabus į jų pradines pozicijas.

Nuostoliai

Pagal Izraelio duomenis, per mūšius žuvo 2 656 ir buvo sužeista 7 250 kareivių. Į nelaisvę pateko 295. Izraelis į nelaisvę paėmė 8783 priešininkus, tarp jų 8 372 egiptiečius. Visi belaisviai buvo iškeisti 1974 m. viduryje. Pagal arabų duomenis, žuvo 8 528 ir buvo sužeista 19 540 kareivių, pagal izraeliečių skaičiavimus, žuvo apie 15 tūkst. ir sužeista 35 tūkstančiai arabų kareivių.

Karo pabaiga

Spalio 22 d. paskelbta apie ugnies nutraukimą, bet Izraelio visuomenė labai pasipiktino. Blogu pasirengimu apkaltintas gynybos ministras Mošė Dajanas, pareikalauta jo atsistatydinimo. Izraelio aukščiausio teismo pirmininkas sudarė komisiją, kuri turėjo ištirti vadovo veiksmus karo metu. Komisija vertino štabo vadovo veiksmus, bet nedrįso atstatydinti Dajano. Po žuvusiųjų kareivių laidojimo metinių, kurių metu žuvusių kareivių tėvai pavadino Dajaną jų sūnų žudiku, Dajanas 1974 m. įteikė atsistatydinimo pareiškimą Izraelio premjerei Goldai Meir.

Egipte ir Sirijoje karas buvo laikomas pergale. Nepereinama Bar Lev gynybos linija buvo pralaužta, Izraelio aviacija patyrė didelių nuostolių, karas įrodė, kad Izraelio armija yra įveikiama. Derybose su Sirija ir Egiptu, kurioms vadovavo JAV valstybės sekretorius Henris Kisindžeris, Izraelis turėjo atsisakyti kai kurių anksčiau ginčytinų teritorijų, kol bus sudaryta taikos sutartis, kurios siekė TSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga) ir JAV vadovaujama Artimųjų rytų taikos konferencija.

Šaltiniai

1. Bidanda M. Chengappa (1 January 2004). Pakistan: Islamisation Army And Foreign Policy. APH Publishing. pp. 42–. ISBN . Nuoroda tikrinta 22 February 2013.
2. Simon Dunstan (20 April 2003). . Osprey Publishing. pp. 39–. ISBN . Suarchyvuotas originalas 2013-05-28. Nuoroda tikrinta 22 February 2013.
3. P.R. Kumaraswamy (11 January 2013). Revisiting the Yom Kippur War. Routledge. pp. 75–. ISBN . Nuoroda tikrinta 22 February 2013.