Edujai

Šiame straipsnyje ar jo dalyje pernelyg plačiai pirminiais šaltiniais. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas nuorodas į .

Edujai (aedui, haedui, hedui, gr. Αἰδούοι) – galų gentis, gyvenusi dabartinės Prancūzijos teritorijoje, tarp Araro (Sona) ir Ligerio (Luara) upių. Jų kraštas vėliau priklausė Romos provincijai Lugduno Galijai. Dabar tai šiuolaikinių Prancūzijos departamentų Sona ir Luara, Kot d'Oras ir Njevras teritorija.

Galų genčių žemėlapis (I a. pr. m. e.)

Geografija

Edujų kraštas buvo minėtas antikos laikų rašytojų kūriniuose. Luara sudarė vakarinę edujų krašto sieną, kuri skyrė arvernus nuo biturigų. Sona sudarė edujų krašto rytinę sieną, skyrusią nuo sekvanų. Segvanai negyveno rajone, kur Du upė įteka į Soną, o ši - į Roną. Cezaris rašė, kad helvetai, perėję perėją tarp Juros kalnų ir Ronos, priklausiusią segvanams, pateko į edujų žemes.

Istorija

Edujų denjė, I a. pr. m. e.

Pagal Livijų (v. 34) edujai dalyvavo Beloveso (Bellovesus) žygyje į Italija VI a. pr. m. e.

Dar prieš Julijų Cezarį edujai šliejosi prie romėnų, jiems buvo suteiktas Romėnų tautos brolių ir giminaičių vardas. Kai sekvanai, edujų kaimynai iš kito Sonos kranto, su kuriais edujai nuolat kariavo, įsiveržė į edujų kraštą ir, padedami germanų vado Ariovisto (Ariovistus), užkariavo edujus, edujai siuntė druidą (Diviciacus) į Romą prašyti Senato pagalbos. Tačiau Diviciako misija buvo nesėkminga.

58 m.pr.m.e atvykęs į Galiją Julijus Cezaris atstatė edujų nepriklausomybę. Nepaisant to edujai prisijungė prie galų koalicijos prieš Cezarį (B. G. vii. 42), bet po Vercingetorikso pralaimėjimo ir pasidavimo Alezijos mūšyje edujai vėl grįžo į Romos sąjungininkų padėtį. Imperatorius Augustas pastatė naują miestą Augustoduną (lot. Augustodunum), dabartinį Oteną (pranc. Autun), kuris tapo naująja edujų sostine. Senoji sostinė Bibrakta (Bibracte) palaipsniui sunyko.

21 m., Tiberijaus valdymo laikais, edujai sukilo ir užėmė Augustoduną, bet netrukus buvo Gajaus Silijaus (Gaius Silius) numalšinti (Tacitas Analai iii. 43-46).

Edujai buvo pirmieji galai, kuriems imperatorius Klaudijus suteikė galimybę naudotis jus honorarium. Pagrindinis edujų magistratas Cezario laikais buvo vergobretus (pagal Theodor Mommsen pavadinimas reiškė 'nuosprendžių darbuotojas'), kuris būdavo renkamas kasmet. Jam būdavo draudžiama peržengti edujų teritorijos sienas.

Gali būti, kad daug valdymo metodų edujai perėmė iš romėnų, pvz., magistratų ir kitų valdininkų rinkimą. Nors tai galėjo būti ir natūralaus jų politinės sistemos vystymosi rezultatas. Manoma, kad kitos keltų gentys, pvz., remai (remi) ir bajokasai (baiocasses) irgi rinkdavo savo vadus.

Nuorodos

1. Caesar, Julius. De Bello Gallico. Book vii, Section 5.
2. Caesar, Julius. De Bello Gallico. Book I, Section 12.
3. Caesar, Julius. De Bello Gallico. Book I, Section 11.