Arvernai

Arvernai (arverni) – galų gentis, gyvenusi dabartinės Overnės (Prancūzija) teritorijoje paskutiniais amžiais prieš mūsų erą. Buvo viena galingiausių galų genčių, kelis kartus kariavo prieš romėnus. Svarbiausia jų tvirtovė buvo Gergovija (Gergovie), netoli dabartinio Klermono-Ferano.

Galų genčių žemėlapis (I a. pr. m. e.)

Arvernų moneta su kario atvaizdu (V-I a. pr. m. e.)

Ankstyvoji istorija

Arvernai buvo galingiausia Galijos gentis, dominavusi Galijoje III-II a. pr. m. e., kai valdė karalius Luernijas (Luernios). 121 m. pr. m. e. jo sūnus (ar anūkas) Bituitas (Bituitus) buvo romėnų sumuštas, ir įtaką galų gentyse įgijo edujai ir sekvanai. Skirtingai negu alobrogai, kurie po Keltų karų apie 120 m. pateko tiesoginėn romėnų valdžion, arvernai išsiderėjo taikos sutartį, kurios dėka išlaikė nepriklausomybę, bet jų žemės sumažėjo. Istoriniuose įrašuose daugiau nebeminimas joks arvernų karalius, manoma, kad jie galbūt perėjo prie konstitucinės oligarchijos. Tačiau buvo du atvejai atgaivinti karaliaus instituciją. Sutriuškinus arvernus buvo įkurta Romos provincija Narbono Galija, dažnai vadinta tiesiog Provincija. Dalis to regiono iki šiol vadinamas Provansu.

Karalius Luernijas buvo minimas graikų etnografo Posidonijaus (Posidonius) raštuose. Apie jį rašė, kad jis, važiuodamas kovos vežimu, savo pasekėjams barstydavo aukso ir sidabro monetas. Valdant Luernijui arvernai buvo galingos karinės galų sąjungos, besidriekusios nuo Reino iki Atlanto, priešakyje.

Galų karai

Vercingetorikso auksinis stateras

Vėliau arvernai buvo svarbūs Julijaus Cezario Galų karuose (58-51 m. pr. m. e.). Arvernų kilmingieji pradžioje siekė išvengti konfrontacijos su įsiveržimą pradėjusiomis Cezario pajėgomis. Jie mirties bausme nubaudė vadą Keltilą (Celtillus), bandžiusį tapti visų galų vadu. 52 m. pr. m. e. Keltilo sūnus Vercingetoriksas ragino savo šalininkus kautis su romėnais, bet kilmingųjų buvo išvarytas iš Gergovijos. Jo priešininkų tarpe buvo ir jo dėdė Gobanitio. Šalyje jis surinko didelę kariuomenę, grįžo į Gergoviją, išvijo savo priešininkus ir buvo paskelbtas karaliumi. Tada Vercingetoriksas sudarė sąjungą su daugeliu kitų galų genčių ir vedė bendras jų pajėgas į paskutinį svarbų galų puolimą prieš romėnus. Cezaris Alezijos mūšyje sutriuškino Vercingetoriksą, ir šis pasidavė. Arvenų žemės palaipsniui buvo įjungtos į Romos imperiją.

Nuorodos

1. Julius Caesar, Commentarii de Bello Gallico, book 7, ch. 4.
2. Julius Caesar, Commentarii de Bello Gallico, book 7, ch. 89.