Alobrogai

Alobrogai (allobroges; gr. Άλλόβριγες, Άλλόβρυγες, Άλλόβρoγες) – senovės Galijos keltų gentis, gyvenusi tarp Ronos upės ir Ženevos ežero, žemėse, kur vėliau atsirado Savoja, Dofinė ir Vivarais. Jų miestai buvo šių dienų miestų Anesi, Šamberi ir Grenoblio apylinkėse (Izero departamente) bei šiuolaikinėje Šveicarijoje. Jų sostinė buvo dabartinis Vjenas (Vienne).

Galų genčių žemėlapis (I a. pr. m. e.)

Geografija

Alobrogų gyvenamoji teritorija buvo nustatyta pagal jų paminėjimus senuosiuose raštuose.Julijus Cezaris rašė, kad segusiavai buvo „pirmoji gentis už provincijos ribų“ (už Transalpinės Galijos) ir „tolesnioje Ronos pusėje“ ir kad jis žygiavo iš alobrogų į segusiavus. Tai yra, alobrogai gyveno rytiniame Ronos krante ir buvo romėnų provincijoje. Šiaurėje Rona nuo alobrogų skyrė helvetus. T.y., pirmieji buvo pietiniame upės krante ir piečiau Ženevos ežero, iš kurio Rona išteka. Ženeva buvo alobrogų. Cezaris rašė, kad alobrogai buvo „nesenai pajungti“.

Istorija

Kiek žinoma, pirmas alobrogus paminėjo graikų istorikas Polibijus 150-130 m. pr. m. e. Jis rašė, kaip alobrogai nesėkmingai priešinosi Hanibalui, kai šis 208 m. pr. m. e. kirto Alpes.

123 m. alobrogai suteikė prieglobstį romėnų užkariautos saluvijų genties karaliui Tutomotului (Tutomotulus), kitaip dar Teutomalijui (Teutomalius), ir atsisakė išduoti jį romėnams. Roma paskelbė karą ir surengė žygį prieš alobrogus. 121 m. pr. m. e. rugpjūčio 8 d. Kvinto Fabijaus Maksimo legionai (Quintus Fabius Maximus) sutriuškino alobrogus ir privertė pasiduoti. Maksimas už tai nusipelnė grabės pravardės Allobrogicus.

Alobrogai suvaidino gana svarbų vaidmenį nuspręsdami sužlugdyti antrąjį Katilinos sąmokslą 63 m. pr. m. e. buvo mėginimas sukelti Italijoje pilietinį karą ir kartu sudeginti Romą. Sąmokslą surengė atstumti aukščiausieji Romos politikai ir jų sąjungininkai plebėjai Romos kariškiai. Sąmokslininkai padarė klaidą bandydami į sąmokslą įtraukto alobrogus, kurių pasiuntinių delegacija tuo metu buvo Romoje. Kadangi alobrogų delegacija buvo Romoje siekdama palengvinti jų kraštą valdžiusio romėnų valdytojo priespaudą, vienas iš sąmokslininkų Lentulas Sura (Lentulus Sura) primokė Publijų Umbreną (Publius Umbrenus), pirklį, turėjusi gerus ryšius su galais, pažadėti alobrogams, kad jie galės numesti priespaudą, jei prisijungs prie Katilinos sąmokslo,

Sąmokslo esmė buvo atskleista alobrogams, tačiau šių diplomatai pasiuntiniai perdavė šias žinias tuometiniam konsului Ciceronui. Ciceronas pamokė alobrogus gauti neginčijamų sąmokslo įrodymų. Penki sąmokslo vadovai, manydami, kad rado sąjungininkų, parašė alobrogų pasiuntiniams laiškus, kad šie galėtų parodyti kitiems alobrogams ir įtikinti šiuos, kad sąmokslas yra būdas padėti alobrogams. Tačiau šie laiškai buvo sulaikyti ir nepateko į Galiją. Kitą dieną Ciceronas perskaitė laiškus įkalčius Senato susirinkime. Atskleidus sąmokslą, šio planas negalėjo būti tinkamai realizuotas. Jo vadovai buvo greitai sugaudyti ar žuvo pasmerktuose bandymuose pasipriešinti.

Tačiau praėjus porai metų sukilo patus alobrogai. 61 m. pr. m. e. vadas Katugnatas (Catugnatus) sukilo, bet Gajaus Pomptino (Gaius Pomptinus) vadovaujama kariuomenė sumušė juos prie Soloniumo.

Vėliau alobrogai, jau lojalūs romėnams, prisijungė prie Julijaus Cezario šiam užkariaujant Galiją.

Vėliau imperatorius Augustas priskyrė alobrogus Narbono Galijai, o vėliau - . Valdant Romos imperijai Vjenas išaugo ir 100 m. Tacitas aprašė jį kaip „istorinį ir įspūdingą“. Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad Vjene buvo daug sandėlių. Į juos rinkdavo mokesčius ir krovinių srautų, gabentų Via Agrippa ir kitais Romos keliais.

Nuorodos

1. Long, George (1873). „Allobroges“. In Smith, William (red.). A Dictionary of Greek and Roman Geography. Volume I. London: John Murray. p. 105. {{}}: |volume= turi papildomą tekstą ()
2. Caesar BG, Book I, Section 10
3. Caesar BG, Book I, Section 6.