Dieveniškis

Dieveniškės
Dieveniškės
54°11′38″š. pl. 25°37′34″r. ilg. / 54.194°š. pl. 25.626°r. ilg. / 54.194; 25.626 (Dieveniškės)
Apskritis	Vilniaus apskritis
Savivaldybė	Šalčininkų rajono savivaldybė
Seniūnija	Dieveniškių seniūnija
Gyventojų (2021)	578
Vikiteka	Dieveniškės
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Dievẽniškės Kilmininkas: Dievẽniškių Naudininkas: Dievẽniškėms Galininkas: Dievẽniškes Įnagininkas: Dievẽniškėmis Vietininkas: Dievẽniškėse
Istoriniai pavadinimai	lenk. Dziewieniszki, rus. Дзевенишки, rus. Девянишки, Девенишки

Dieveniškės – miestelis Šalčininkų rajono savivaldybėje, šalia kelio  104  Šalčininkai–Dieveniškės–Krakūnai , 27 km į pietryčius nuo Šalčininkų, Gaujos dešiniajame krante, iš trijų pusių apsuptas Baltarusijos. Miestelyje vyrauja lenkų tautinė mažuma. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos. Veikia dvi gimazijos („Ryto“ ir Adomo Mickevičiaus), , paštas (LT-17008), vaikų darželis, biblioteka, ambulatorija (nuo 1956 m.), kultūros namai (nuo 1963 m.). Miestelyje stovi medinė Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia (statyta 1783 m.), XX a. pradžios varpinė ir vartai.

Dieveniškės yra istoriniame regioniniame parke, urbanistikos paminklas. Svarbiausia urbanistinio komplekso dalis – keturkampė aikštė penkių istorinių kelių kryžkelėje. Apylinkėse išlikę nemažai senovinių, tankiai užstatytų gatvinių kaimų. Kraštovaizdis nepaveiktas paskutinio apledėjimo: būdingi lėkšti kalvų šlaitai, platūs upių slėniai, lengvos gargždingos dirvos.

Gatvė

XX a. tarpukario paminklas

Etimologija

1385 m. minimas kaimas Mingaila, iš kurio kilęs LDK didikas Mykolas Mingaila. Nuo 1433 m. minimos Dieveniškės. Miestelio vardas tikriausiai asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo pavardės Dievenis ir priesagos -iškės. Nors šiuo metu tokia pavardė nėra išlikusi, tačiau XX a. 4-ajame dešimtmetyje Šalčininkų apylinkėse dar būta pavardės Dzievenis – tai dzūkiška Dievenio lytis.

Tarpukariu miestelis buvo žinomas kaip Dieveniškis.

Istorija

Miesteliui būdingos architektūros mediniai namai

Miestelio šiaurės vakaruose yra seniausius apylinkių gyventojus primenantis Dieveniškių pilkapynas, stūkso Dieveniškių Mokas ir .

Dieveniškės minimos nuo XIV a. pabaigos, nors spėjama, kad šiose vietovėse dar XIV a. pradžioje buvęs žymaus lietuvių feodalo Gedgaudo dvaras. 1379–1392 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 1385 m. minimas Mingailos kaimas, iš kurio kilęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikas Mykolas Mingaila, manoma, Gedgaudo sūnus. 1433 m. didysis kunigaikštis Dieveniškių kaimą padovanojo Jonui Goštautui. 1474 m. Martynas Goštautas pastatydino bažnyčią, kuri XVII a. pradžioje perstatyta, rengtas turgus. XV a. antroje pusėje Dieveniškės tapo miesteliu, pirmąkart kaip miestelis minimas 1582 m. 1542 m. po Stanislovo Goštauto mirties atiteko didžiajam kunigaikščiui, buvo seniūnijos centras. 1561–1565 m. aktuose Dieveniškės vadinamos karališkuoju valsčiumi.

Nukentėjo per 1655–1660 m. ir 1700–1721 m. Šiaurės karus. 1738 m. gyveno 28 šeimos, 1789 m. buvo 50 dūmų. Po 1783 m. gaisro rekonstruotas miestelio centras, pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Nuo XVIII a. suteikta teisė dukart per savaitę rengti turgus ir tris prekymečius. Privilegijoje pasakyta, kad „Prekyba kelia miestų ir miestelių gerovę“. 1802–1950 m. valsčiaus centras. 1851 m. Dieveniškės degė, 1912 m. sudegė. XIX a. Dieveniškės – Ašmenos apskrities miestelis, valsčiaus centras.

1777–1804 m. veikė parapinė mokykla, kurioje 1782 m. buvo 38, 1798 m. 6 mokiniai. 1865 m. ar 1866 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1927 m. įkurta septynmetė mokykla dėstomąja lenkų kalba, 1952–1992 m. vidurinė dėstomosiomis lietuvių, rusų, lenkų kalbomis, nuo 1992 m. Dieveniškių vidurinė mokykla dėstomosiomis rusų, lenkų kalbomis. 1992 m. įsteigta Dieveniškių Ryto vidurinė mokykla dėstomąja lietuvių kalba.

Dieveniškių senamiestyje

1903 m. pastatyta mūrinė varpinė. 1913 m. įkurtas „Ryto“ draugija, o 1934 m. – Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Dieveniškės smarkiai nukentėjo per I pasaulinį karą. 1920–1939 m. miestelis buvo okupuotas lenkų, lenkų kalba tapo oficialia, prievarta diegta lenkų etnografinė savimonė. Nors pagal Lenkijos įstatymus ir buvo numatyta tautinių mažumų teisė į švietimą gimtąja kalba, bet nuo 1925 m. pradėtos uždaryti mokyklos ne lenkų dėstomąja kalba. 1932 m. išgrįsta centrinė aikštė.

1939 m. rugsėjo 17 d. TSRS kariuomenei įsiveržus į rytinę Lenkiją Dieveniškės buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR. 1940 m. okupantai pradėjo tremti į Rusijos gilumą lenkų ir lietuvių inteligentiją, eigulius, turtingesnius ūkininkus. Sakoma, kad 1939 m. Kremliuje braižant Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto sienas, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Pagal patikimesnę versiją, ryžtingai suveikė šio mišrios tautinės sudėties krašto lietuviai, prašydami prijungti kraštą prie Lietuvos. Jų prašymas pasiekė aukščiausius TSRS vadovus ir 1940 m. lapkričio 6 d. Dieveniškės grąžintos Lietuvai. Tai ir buvo padaryta Lietuvos įstojimo į TSRS proga. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai sunaikino gausią Dieveniškių žydų bendruomenę. 1944 m. Armija Krajova partizanai kelis kartus buvo užėmę Dieveniškes, įkūrė čia Vilniaus apygardos štabą, terorizavo gyventojus lietuvius.

1950–1995 m. buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1956 m. įsteigta ambulatorija, 1963 m. – vidurinė profesinė technikos mokykla, kultūros namai, buitinio aptarnavimo įmonės. 2006 m. patvirtintas Dieveniškių herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a.	Dieveniškių seniūnijos, Dieveniškių valsčiaus centras	?
1802–1940 m.	Dieveniškių valsčiaus centras	Ašmenos apskritis
1940 m.		Varanavo rajonas
1940–1941 m.		Vilniaus apskritis
1941–1944 m.		Eišiškių apskritis
1944–1950 m.		Vilniaus apskritis
1950–1995 m.	Dieveniškių apylinkės centras	Šalčininkų rajonas
1995–	Dieveniškių seniūnijos centras	Šalčininkų rajono savivaldybė

• Turgus tarpukaryje
• Miestelio krautuvėlės
• Statybos
• Bažnyčia
• Susirinkimas turgaus aikštėje

Gyventojai

1897 m. žydai sudarė apie 75% Dieveniškių gyventojų, veikė jų mokykla, dvi sinagogos. 1942 m. lietuviais užsirašė 9,9% valsčiaus gyventojų, 30% – lenkais, 19% – baltarusiais. 1989 m. gyventojų surašymo metu 19,6% užsirašė lietuviais, 62,5% – lenkais.

Dieveniškių žydų kapinės

Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2021 m.
1833 m.	1865 m.*	1897 m.^sur.	1905 m.	1919 m.	1931 m.	1959 m.^sur.	1970 m.^sur.
455	444	1 700	1 630	707	1 333	715	1 135
1976 m.	1979 m.^sur.	1985 m.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.	-
930	1 220	1 353	1 337	916	720	578	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Žymūs žmonės

• Napoleonas Riauba (1860–1929), žurnalistas, teatro kritikas

Šnekta

Dieveniškių šnekta priklauso rytų aukštaičių vilniškių tarmei. Ji yra išsaugojusi daug senoviškų lietuvių gramatikos ypatybių ir žodžių. 2005 m. pradėtas leisti dvitomis šios šnektos žodynas. Šnektą dar 1930 m. aprašė estų kalbininkas Pėteris Aruma knygoje „Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen“, rusė („Диалекты литовско-славянского пограничья“, 1975 m.).

Miestų partnerystė

• Radomo apskritis, Lenkija

Galerija

• „Švedų koplyčia“(u.k. 37108)
• Gaisro gesinimas
• Daugiabučiai
• Kelias per Gaują

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 57 psl.
3. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 58–59
4. Dziewieniszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 290 psl. (lenk.)
5. Algimantas Miškinis ir kiti. Dieveniškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 750 psl.
6. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
7. ''Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, t. 1, Warszawa 1938.
8. Dieveniškės. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 404 psl.
9. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
10. Dieveniškės. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.III: Demokratinis-Garibaldžio, 76 psl.
11. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
12. Algimantas Miškinis ir kt. Dieveniškės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 428
13. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
14. Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
16. [1] 2007-11-07 iš Wayback Machine projekto.
17. „Koplytėlė“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2016-05-22.

• Dieveniškės. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 267 psl.

Aplinkinės gyvenvietės
		ŠALČININKAI – 27 km Poškonys – 8 km	Jurgelionys – 5 km
			Milkūnai – 4 km Rudnia – 5 km
		Žižmai – 3 km Krakūnai – 6 km	Maciučiai – 5 km