Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti Būtina ištaisyti gramatines klaidas patikrinti rašybą skyrybą stilių ir pan

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Šį puslapį ar jo dalį reikia pagal .
Jei galite, sutvarkykite.

Himiko (jap. 卑弥呼, kartais tariama kaip Pimiko), taip pat žinoma kaip Jamatohimė no Mikoto – legendinė karalystės (egzistavusios 170–248 m., dabartinė Japonija) moteris valdovė.

Himiko

Apie šią legendinę asmenybę tėra išlikę vos keletas rašytinių šaltinių, tad nedaug kas žinoma apie karalienę Himiko (svarbu paminėti, kad tuometinė Japonija neturėjo savo rašto sistemos, todėl apie šia valdovę žinome tik iš kaimyninių valstybių, t. y. Kinijos ir Korėjos duomenų ir pastebėjimų). Visgi yra keli svarūs šaltiniai, aprašantys jos egzistavimą. Vienas tokių šaltinių – „Trijų Vei karalysčių kronikos“ (angl. The Three Kingdoms Wei Chronicles]; kin. 三國志, Wei Zhi), parašytas (kin. 陈寿, Chen Shou – aukšto rango tarnautojas, gyvenęs Trijų karalysčių periodu, 233–297 m.), Kinijoje. Tekstai parašyti remiantis tuometinės Kinijos delegacijų į Japonijos šiaurinę Kiūšiū salos dalį 239 m. ir 248 m. atpasakojimais. Anot šių delegacijų, Himiko apibūdinama kaip karalienė – šamanė, valdžiusi itin politiškai susiskaldžiusią valstybę, kurioje gyveno daugiau nei 100 skirtingų genčių, su virš 100 atskirų bendruomenių. Pati karalienė valdė žmones juos apkerėdama savo burtais kaip šamanė. „Trijų Vei karalysčių kronikose“ taip pat rašoma apie tam tikrus ryšius tarp tuometinių Kinijos ir Japonijos valstybių, kai Kinija pripažino japonų gentis, išsiųstas ten karalienės įsakymu.

Himiko karalystės Jamataikoku vieta yra viena pagrindinių temų, keliančių diskusijas jau nuo Edo laikotarpio (jap. 江戸時代; 1603–1868 m.). Istoriniai faktai teigia, jog Jamataikoku galėjo būti arba pietiniame Jamato regione, arba šiaurinėje Kiūšiū salos dalyje.

Himiko vardas

Tikslus karalienės vardo tarimas nėra žinomas. Himiko tarimas kilęs iš originalaus kandži užrašymo, prieš kandži reformas, įvykdytas XX a. viduryje. Manoma, kad Himiko – galimas kinų hieroglifų Himemiko trumpinys, reiškiantis „žynę“ arba „šamanę“. Tiesioginė vardo reikšmė – Saulės vaikas.

Gyvenimas ir valdymas

Sakoma, kad Himiko neištekėjo ir anot istorinių šaltinių, kasdieniniai reikalai buvo patikėti jos jaunesniajam broliui, kuris užėmė ir politinio patarėjo vietą. Pati karalienė gyveno savo prašmatniuose rūmuose, kuriuos prižiūrėjo 1000 tarnaičių ir 100 vyrų karių. Karalienė niekada nesirodė viešumoje ir komunikavo tik tarpininkaujant jos patikėtiniui.

Himiko sėdo į sostą 188 m., ir pasak kinų istorikų, mirė 247 m. arba 248 m., sulaukusi 65 metų. Laidojant karalienę, buvo paaukota apie 1000 vergų, kurie turėjo lydėti savo karalienę į pomirtinį pasaulį. Po Himiko mirties, ir taip susikaldžiusi valstybė visiškai subyrėjo.

Remiantis japonų archeologiniais radiniais, manoma, jog karalienė Himiko dėvėjo kan stiliaus osede (plačių rankovių apdarą), panašų į taišikando stiliaus dryžuotos medžiagos kosode (siaurų rankovių apdarą), dryžuotą šizuri diržą, rombo formos mo sijoną, raudono molio spalvos dažytą ramie su trikampio formomis dekoruota juosta, kuri reprezentavo jos, kaip karalienės padėtį. Himiko plaukai būdavo suimti viršugalvyje ir sutvirtinti aukso plėvele dengta vario karūna. Ji taip pat dėvėjo batelius, auskarus ir aukso plėvele dengtus kaklo papuošalus su mažais varpeliais.

Karalienė ir šamanizmas

Archeologai tiki, jog Japonijoje esančiuose Makimuku griuvėsiuose rastas sudegintas šerno mentikaulis, gali susieti karalienę Himiko, kartu su kitais valdovais, su ateities spėjimo burtais, kurių procese būdavo deginami gyvūnų kaulai. Manoma, kad šis ateities spėjimo būdas galėjo išsivystyti iš tuometinės Kinijos atkeliavusio ateities spėjimo būdo, kuriame naudojami „“ (kin. 甲骨). Žynio kaulai buvo pradėti naudoti Šangų Kinijoje, kaip ateities spėjimo metodas.

Minėtas šerno mentikaulis buvo rastas kasinėjant Makimuku griuvėsiuose, kurie yra netoli miesto, Naros prefektūroje. Miesto švietimo taryba paskelbė, jog šis radinys, rastas Makimuku, kuris anot mokslininkų buvo svarbus miestas Jamataikoku karalystėje, patvirtina karalienės Himiko egzistavimą.

Makimuku griuvėsiai yra maždaug 2 kilometrų ilgio iš rytų į vakarus, ir maždaug 1,5 kilometro ilgio iš šiaurės į pietus. Šiuose griuvėsiuose rasta senovinių pilkapių, įskaitant ir vieną, kuris galimai priklausė pačiai Himiko. Šis kapas vadinamas Hašihaka, kurio perimetras yra maždaug 280 metrų ilgio.

„Karalienės Himiko“ tapatybė

Kaip jau buvo minėta, nėra tikslaus karalienės Himiko kaip legitimios valdovės įrodymų. Šiandien žinoma daugybė skirtingų teorijų ir nuomonių apie šią asmenybę ir jos karalystę.

Kai kurie teigia, kad Himiko gyveno ir valdė Džomono laikotarpiu (jap. 徐門時代. 10 000 m. pr. m. e.), kuris sutapo su neolitiniu laikotarpiu. Karalienė Himiko siejama su šiuo laikotarpiu dėl tuomet vyravusio deivės kulto, kurį įrodo rastos įvairios molinės figūros ir ainu (jap.アイヌ – paleoazinėms tautoms priskiriama etninė grupė, daugiausia gyvenanti šiaurinėje Japonijos dalyje (Hokaido sala ir Honšiū šiaurė). Taip pat gyveno Kurilų salose, Sachaline ir Kamčiatkos pusiasalio pietinėje dalyje) žmonės. Visgi šis laiko pateikimas nėra tikslus, kadangi naujausi radiniai rodo, jog Džiomonas datuojamas 300 m. pr. m. e., penkiais amžiais anksčiau už Himiko valdymą. Be to, dauguma kitų radinių, taip pat ir Himiko vardas, sieja karalienę su proto-Jamato gyventojais, kurie buvo tik atkeliavę į Japoniją vėlyvojoje Džiomono eroje ir ankstyvajame Jajoi laikotarpyje (jap. 弥生時代, III–II a. pr. m. e. – II–III a.). Džiomono kultūros tradicijos, kaip nuolankumas moteriškoms dievybėms ir gana matriarchatinei-žyniuonių visuomenei; genčių grupių funkcionavimas kaip politinės jėgos vienetas proto-agrikultūrinio, ekonominio rėmuose, galimai turėjo įtakos Jajoi naujakuriams ir kultūrinei karalienės Himiko bendruomenės struktūrai.

Kiti šaltiniai taip pat sieja Himiko su Jamatohimė no Mikoto, legendine dukra. Imperatorius Suinin yra , laikomos pagrindine Šinto šventykla iki šių dienų, įkūrėjas. Pasak japonų legendų, Himiko buvo imperatoriaus Suinin duktė, kuriai jis patikėjo šventą veidrodį, simbolizuojantį saulės deivę. Sakoma, kad V a. pr. m. e. Himiko paliko šventąjį veidrodį Isė šventykloje, dabartinėje Mijės prefektūroje.

Kitas, giliai Japonijos istorijos tradicijoje įsišaknijęs šaltinis, priskiriamas oficialiam kinų istoriniam veikalui, teigia, kad Himiko iš tikrųjų buvo saulės deivė Amaterasu (jap. 天照), šintoizmo religijos įkūrėja. Taip teigiama dėl to, kad Himiko vardo ženklai sudaryti iš hi, reiškiančio „saulė“ ir miko – „žyniuonė“.

[Nihonšioki] (jap. 日本書紀, kartais verčiama kaip The Chronicles of Japan, yra antra seniausia knyga klasikinėje japonų literatūroje), senovinė knyga apie Japonijos istoriją, teigia, jog Himiko buvo imperatorienė Džingu Kogo (jap. 神功皇后), imperatoriaus Odžin (jap. 応神天皇). Visgi istorikai nesutinka su šia teorija.

Jamataikoku karalystės vieta

Dabartinės Japonijos teritorijoje, Jajoi periodo laiku, II a. antroje pusėje ir III a. pirmoje pusėje egzistavo daugybė mažų karalysčių. Pasak senųjų kinų tekstų, tarp visų šių karalysčių, stipriausia buvo Jamataikoku karalystė, kuri laimėjo visus iki tol besitęsiančius karus bei vaidus tarp karalysčių. Remiantis istoriniais šaltiniais, Jamataikoku karalystės vieta galėjo būti arba Jamato regione, esančiame Japonijos pietuose, arba šiaurinėje Kiušiu salos dalyje.

(jap. 魏志倭人伝, Gishi no Wajinden 'Vei metraščiai: aprašymai apie Va'. Tai skyrius iš „Trijų Vei karalysčių kronikos“, kuriam duotas japoniškas pavadinimas) rašoma, kad dešimtmečius užsitęsę karai paruošė dirvą naujam valdovui ateiti į valdžią. Tuo valdovu tapo moteris – Himiko. „Žmonės sutiko priimti moterį kaip jų naują valdovę“. Artėjant II a. pabaigai, maždaug 30 skirtingų bendruomenių, valdomų atskirų vadų, sudarė sąjungas tarpusavyje, kas paskatino susikurti konfederuotai karalystei arba valstybei pavadinimu Jamataikoku su karaliene Himiko priešakyje. Himiko valdoma šalis suklestėjo. Remiantis Giši no Vadžinden duomenimis, Jamataikoku karalystė turėjo daugiau nei septyniasdešimt tūkstančių registruotų šeimų, tinkamai parengtus įstatymus, mokesčių sistemą ir klestinčią prekybą. Užsimenama, kad Jamataikoku karalystės gyventojai buvo ramūs, taiką ir bendradarbiavimą puoselėjantys žmonės.

Vadžinden dokumentuose rašoma, kad tarp 29 skirtingų kuni (jap. 国) arba „valstybių“, buvo trys karalystės, valdomos karalių. Viena tokių valstybių buvo Ito, kur „kelios kartos vyrų valdovų buvo pavaldūs moters kuni (Jamaiči)“. Ekspertai nustatė, kad Ito egzistavo Itošimos pusiasalyje. Manoma, kad ten esančiame Hirabaru piliakalnyje buvo karaliaus arba karalienės kapas (taip nuspręsta dėl to, kad kape buvo rasta 39 bronziniai veidrodžiai kartu su kitais radiniais, kurie būdavo laidojami tik kartu su aukštą hierarchinę padėtį užimančiu asmeniu). Vadžinden taip pat užsimena apie karalienės Himiko valdymą:

Aukšto rango Va tarnautojai siunčiami tikrinti kitų kuni prekybą. Aukšto rango valdininkai buvo dažnai siunčiami į šiaurinius karalienės valdomus kraštus, kur šis tikrindavo visas kuni. Šis valdovas valdė Ito. Vadinasi Ito užėmė ypatingą padėti tarptautiniuose santykiuose.

Karalienės valdymo laikotarpiu, Himiko siuntė delegacijas į Gi, ketindama sumažinti Kunu karalystės, esančios Va pietuose, karaliaus turimą įtaką. 239 m. Gi imperatorius Jamatai karalystei suteikė garbingą „Sin Gi Va O“ titulą kartu su 100 bronzinių veidrodžių. Atėjus 247 m. karalienės Himiko karalystė ir Kuna karalystės nesutarimai paaštrėjo, tačiau šių nesutarimų pasekmės nėra žinomos. Manoma, kad sekančiais metais karalienė mirė.

Istoriniai šaltiniai – Kinija ir Korėja

„Trijų Vei karalysčių kronikos“ buvo parašytos remiantis Vei dinastijos, valdžiusios šiaurinę dabartinės Kinijos teritorijos, 220–265 m. delegacijų, siųstų į Japoniją pasakojimais. Šios delegacijos turėjo ryšių su daugiau nei 30 skirtingų bendruomenių, kurias vadino Va vardu, kurio tiesioginis vertimas reiškia „mažieji žmonės“. Kronikose rašoma:

... žmonės priėmė moterį valdovę, vardu Pimiko. Ji užsiėmė magija, apkerėdama žmones. Nors ji jau buvo subrendusi, už vyro neištekėjo. Pimiko turėjo jaunesnį brolį, kuris padėjo jai valstybės valdymo klausimais. Tapus karalienė, mažai kas tematė valdovę. Jai patarnavo 1000 tarnaičių ir tik vienas vyras. Šis patikėtinis jai patiekdavo maistą ir užėmė tarpininkautojo poziciją bendraujant su valstybės piliečiais. Pati karalienė gyveno rūmuose, apsuptuose bokštų, tvorų su visuomet budriai aplinką stebinčiais ginkluotais kareiviais (Vei Dži, kinų istoriniai 280–297 m. dokumentai).

Kinijos imperatoriaus atsakymas į karalienės siųstas dovanas, taip pat iš Vei Dži:

Mes (tuo metu valdovai vartodavo daugiskaitą kai kalbėdavo apie save) kreipiamės į Pimiko, Va karalienę, kurią nuo šiol vadiname Vei karalystės draugu. Jūsų ambasadoriai čia atvyko su jūsų dovanomis, kurios buvo du vyriškos lyties vergai ir šešios moteriškos lyties vergės, du ištaigingai dekoruotos medžiagos ritiniai, abu šešių metrų ilgio. Net jei ir gyvenate taip toli, už jūros, atsiuntėte delegaciją, nešančią dovanas. Jūsų ištikimybė ir nuolankumas Mums labai daug reiškia. Mes pripažįstame jus, todėl suteikiame jums „Va karielienė, Vei draugė“ titulą... tikimės, kad jūs, o karalienė, valdysit savo žmones taikiai ir sieksite būti atsidavę ir nuolankūs.

Senovinis Korėjos istorinis veikalas, , mini, kad karalienė Himiko siuntė delegacijas į Šila karalystę, karaliui Adalai 172 m. gegužę.

Nara kapo atradimas

2002 m. atrastas Naros kapas sukėlė tam tikrų abejonių Jamataikoku karalystės vietos klausimu. Šis atradimas pritraukė didžiulį Japonijos žiniasklaidoje bei senosios Japonijos istorijos specialistų dėmesį. Pavyzdžiui, „“ teigė, jog:

Naros prefektūroje rastas Hokenojamos kapas yra vienas seniausių rastų rakto skylutės formos pilkapių. Šio kapo vieta rodo, jog legendinė Jamataikoku karalystė, valdoma karalienės Himiko kažkur ankstyvajame trečiame amžiuje, egzistavo šioje teritorijoje. Tai gali sukelti didelių nesutarimų senosios Japonijos istorikų tarpe, ypač kai dabar vyraujančios dvi pagrindinės teorijos apie Jamataikoku karalystės vietą pateikia du visiškai skirtingus paaiškinimus. Viena teorija teigia, kad Jamataikoku karalystė buvo Kinai regione. Anot kitos teorijos, legendinė karalystė buvo šiaurinėje Kiūšiū salos dalyje.

Pasak vietos tyrėjų, laidojimo salė, rasta Hokenojamos kape, Sakurajaus mieste, datuojama iki III a. vid. yra vienas didžiausių atradimų, priklausančio tam laikotarpiui. Rakto skylutės formos kapas, kuris turi stačiakampio formos erdvę vienoje kapo dalyje, yra tipinis pavyzdys kapų, kuriuose būdavo laidojami aukšto rango žmonės senovės Japonijoje.

Anot Takajasu Higučio, Kašiharos archeologinio instituto vadovo, kapą supančios medinės sijos 80 m. ilgio Hokenojamos kape datuojamos iki III a. „Gamontai šindžiukio“ veidrodis, rastas tame pačiame kape, galėjo būti vienas iš 100 bronzinių veidrodžių, aprašytų IV a. kinų kronikoje „Pasakojimai apie Va žmones“ (angl. Accounts of Wa People).

Kronika, kurioje aprašoma legendinė karalienės Himiko Jamatai karalystė, dominavusi tuometinę Japoniją vėlyvajame II a. ir ankstyvajame III a., teigia, kad tuometinėje Kinijos teritorijoje esanti Vei karalystė siuntė karalienei Himiko veidrodžius kaip dovanas, po karalienės išsiųstos draugiškos delegacijos į Kiniją 239 m. Panašus veidrodžiai buvo atrasti kapuose, esančiuose Kansai regione ir rytiniuose Šinkoku regionuose. Hokenojamos kape rastas veidrodis teigia, jog karalienės Himiko karalystė galimai gyvavo šiame regione. Šis atradimas sukelia daugybė klausimų ir abejonių, mat panašių radinių rasta Kiušiu, Naroje, Kiote bei Osakoje.

Kunihiko Kavakamis, instituto vyresnysis tyrėjas mano, kad kape palaidotas kūnas buvo itin įtakingas vietos valdovas, galėjęs būti Himiko tėvas arba senelis, mat ištyrus kapą, nustatyta, kad šis buvo baigtas statyti tarp 220 m. ir 230 m. Tuo tarpu Masao Okuno, Kijazaki Savivaldybės universiteto profesorius, pritariantis teorijai, jog Jamataikoku karalystė buvo Kiūšiū teritorijoje, teigia, jog jo varžovai ryžtingai bando susieti legendinės karalystės vietą su Jamatai karalyste. Iš kitos pusės, Japonijos istorijos nacionalinio muziejaus profesorius Hidekis Harunaris ir jo komanda rado naujų keramikinių šukių. Atlikus reikiamas datavimo procedūras, nustatyta, kad minėtoms keramikiniai gaminiai buvo pagaminti kažkur tarp 240 m. ir 260 m. Remiantis kinų rašytiniais šaltiniais, karalienė Himiko mirė apie 250 m. Tai rodo, jog Hokenojamos kapas galimai priklausė šiai legendinei valdovei.

Kadangi šis kapas yra trigubai didesnis nei kiti šioje teritorijoje rasti kapai, t. y. 280 metrų ilgio, tikimybė, jog Hokenojamos kape palaidotas valdovas arba valdovė – itin didelė.

Anot profesoriaus Harunamio „karalienė Himiko, būdama pirma moteriškos lyties valdovė, išlaikiusi valdžią tokį ilgą tarpą, užima itin svarbią vietą Japonijos istorijoje. Nors šiandien nėra tiksliai žinomas jos valdymo laikotarpis, ji yra viena populiariausių valdovių.“

Profesoriaus Harunamio straipsnis gali išprovokuoti naujų diskusijų Japonijos istorijos ir karališkosios šeimos klausimu. Anot Imperial Household Agency, Japonijos karališkoji linija prasidėjo nuo saulės deivės Amaterasu. Kitas klausimas, keliantis daug abejonių specialistų ir istorikų tarpe – ar karalienė Himiko tikrai buvo karalienė, ar tiesiog didelės įtakos turinti šamanė. Hokenojamos kapo kasinėjimai galėtų visiems laikams atsakyti į šį klausimą, tačiau Imperial Household Agency laikosi savo tiesos.

„Labai norėčiau gauti galimybę kasinėti Hokenojamos kapą, bet tai neįmanoma, kol negausiu leidimo iš Imperial Household Agency,“ sako profesorius. „Tačiau aš vis tiek manau, kad turimi radiniai ir iš jų gauta informacija atitinka mūsų nuomonė, jog šis kapas priklausė Himiko“.

Šaltiniai

Smith, G. B., 2008. The Encyclopaedia of Women in World History. Oxford University Press. Rasta: https://books.google.lt/books?id=EFI7tr9XK6EC&pg=RA1-PA453&lpg=RA1-PA453&dq=queen+himiko&source=bl&ots=oZjMN6dyeG&sig=urz4Cx2d8U7ZzWnOf30u57wYSf4&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=queen%20himiko&f=false [žiūrėta 2016-11-20]
Hosak, M. ir Lübeck, W., 2006. The Big Book of Reiki Symbols. JAV: Lotus Press. Rasta: https://books.google.lt/books?id=DJRp9ps3728C&pg=PA130&lpg=PA130&dq=queen+himiko&source=bl&ots=KxiJZ7SxQt&sig=BGP03Y6tGVDoCWQhkCnla-HFBJE&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=queen%20himiko&f=false [žiūrėta 2016-11-20]
Metevelis, P., 2009. Japanese Myhtology and the Primeval World. JAV: iUniverse, Inc. https://books.google.lt/books?id=7pEOicqsjv0C&pg=PA362&lpg=PA362&dq=queen+himiko&source=bl&ots=vwtQhBjcUf&sig=R-NB0gzSUz1oQfIn6JXuVTfMULQ&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=queen%20himiko&f=false [žiūrėta 2016-11-20]
Kidder, E., J., Jr., 2007. Himiko and Japan’s Elusive Chiefdom of Yamatai. Honolulu: University of Hawaii Press. https://books.google.lt/books?id=7pEOicqsjv0C&pg=PA362&lpg=PA362&dq=queen+himiko&source=bl&ots=vwtQhBjcUf&sig=R-NB0gzSUz1oQfIn6JXuVTfMULQ&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=queen%20himiko&f=false [žiūrėta 2016-11-20]
Heritage of Japan. Queen Himiko and the mistery of Yamatai-koku, [internete] rasta: https://heritageofjapan.wordpress.com/yayoi-era-yields-up-rice/the-advent-of-agriculture-and-the-rice-revolution/who-was-queen-himiko/ [žiūrėta 2016-11-20]
1998, Encyclopaedia Britannica. Himiko, [internete] rasta: https://www.britannica.com/topic/Himiko-Japanese-ruler [žiūrėta 2016-11-20]
Ryall, J., 2009, The Telegraph. Tomb of Legendary Queen Himiko Found, [internete] rasta: http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/asia/japan/5419986/Tomb-of-legendary-Japanese-Queen-Himiko-found.html [žiūrėta 2016-11-20]
2014, New World Encyclopaedia. Himiko, [internete] rasta: http://www.newworldencyclopedia.org/entry/Himiko [žiūrėta 2016-11-20]
Miller, M., 2015, Ancient Origins. Ancient Japanese Queen Himiko may have Burned Animal bones to tell the future, [internete] rasta: http://www.ancient-origins.net/news-history-archaeology/ancient-japanese-queen-himiko-burned-animal-bones-tell-future-020207 [žiūrėta 2016-11-20]