Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Pietų Azijos istorija Indijos istorija
	70,000–3300 m. pr. m. e.
·	· 7000–3300 m. pr. m. e.
Indo slėnio civilizacija	3300–1700 m. pr. m. e.
	1700–1300 m. pr. m. e.
Vedų periodas	1500–500 m. pr. m. e.
·	· 1200–700 m. pr. m. e.
Mahadžanapados	700–300 m. pr. m. e.
Magadha	1700 m. pr. m. e. –550 m. e.
· Maurjų imperija	· 321–184 m. pr. m. e.
Viduriniosios karalystės	230 m. pr. m. e. –1279 m. e.
· Satavahanos imperija	· 230 –199 m. e.
· Kušano imperija	· 60–240 m. e.
· Guptų imperija	· 240–550 m. e.
· Pala imperija	· 750–1174
· Čola imperija	· 848–1279
	1206–1596
· Delio sultonatas	· 1206–1526
·	· 1490–1596
	1040–1346
	1083–1323
Vidžajanagara imperija	1336–1565
Mogolų imperija	1526–1707
	1674–1818
	1757–1947
Pietų Azijos istorija nuo 1947 m. Bangladešo istorija · Pakistano istorija ·
Pietų Azijos regionų istorijos · · Bengalija Asamas · Orisa · Maharaštra · Karnataka Andhra · Tamil Nadu · Kerala · Šri Lanka · Maldyvai
Himalajų priekalnių istorija Kašmyras · · Baisi radžja · Čaubisi radžja · Nepalas · Limbuvanas Sikimas · Butanas ·
Įvairios istorijos sritys · · Indologija · · ·
Infolentelė: • aptarti • redaguoti

Vedų civilizacija – kultūra, susiformavusi II tūkst. pr. m. e. šiaurinėje Indijos subkontinento dalyje. Jos pagrindą sudarė klajokliai arijai, atkeliavę į regioną iš Vidurinės Azijos po Indo slėnio civilizacijos žlugimo. Svarbiausias kultūros paminklas ir bene vienintelis šaltinis šios kultūros tyrimams yra Vedų korpusas.

Arijų atėjimas į Indiją

Anot šiuolaikinėje indologijoje vyraujančios (nors ir ginčytinos) hipotezės, nuo 2000 ar 1500 m. pr. m. e. iš Vidurio Azijos į Šiaurės Vakarų Indostaną ėmė keltis karingi stepių klajokliai – vad. „arijai“, arba indoarijai (indologai „postmodernistai“ pabrėžia, kad tariamas sen. indoarijų savivardis arjas Vedose vartojamas vien kaip , o „arjų kalba“ pradedama minėti tik paravediniuose tekstuose). Anksčiau istorikai indoarijų atsikėlimą į Indostaną vadino invazija ir laikė tai Harapos kultūros miestų žlugimo priežastimi. Tačiau dabar žinoma, kad indoiranėnų kolonizacija prasidėjo senajai civilizacijai jau sužlugus ir nebuvo tokia staigi kaip manyta anksčiau. Dauguma indologų mano, kad indoeuropietišką „indoiranėnų“ kalbą ir Vedų kultūrą į Šiaurės Indostaną atnešė būtent „klajokliai arijai“. Greičiausiai jie išžudė, išstūmė ir iš dalies asimiliavo hipotetinius bei , o apie I tūkstm. pr. m. e. pabaigą pasiekę Gangos vidurupio sritį, netrukus čia sukūrė naują – indoarišką civilizaciją

Vedų ir epų gimimas

Vad. vedinio laikotarpio indoarijų istoriją bei pasaulėžiūrą atspindi Vedų kanonas ir bei, iš dalies, abi epinės poemos – Ramajana bei Mahabharata. Jau nuo XIX a. pab., pradedant Maxo Muelleriu buvo aktyviai diskutuojama dėl Vedų kanono datavimo. Skirtingi specialistai pateikia skirtingą chronologiją, tačiau linkstama Vedų formavimąvimasi datuoti nuo II tūkst. vidurio iki VI a. pr. m. e. Rigveda, kaip seniausioji dalis galutinę savo formą įgijo VIII a., Samaveda, Jadžurveda ir Atharvaveda baigė formuotis iki budizmo gimimo. Komentatoriškoji Vedų kanono dalis: Brahmanos, Aranjakos ir Upanišados formuojasi šiek tiek vėliau.

Indoariškos valstybės

Iš II-I tūkstm. pr. m. e. Šiaurės Indostane gyvavusių indoarijų valstybių geriausiai žinomos Kuru, Pančala, , Gandhara, , , Košala, Magadha, Anga, . Tačiau šių laikų tyrinėtojai vien puranose suskaičiuoja apie 135 sen. Indijos valdovus, kurių valdos driekėsi „nuo jūros iki jūros“, t. y. nuo Arabijos jūros iki Bengalijos įlankos. Iš brahmanose ir puranose pateiktos istorinio pobūdžio informacijos matyti, kad visos vedinio laikotarpio Indijos (t. y. viso Šiaurės Indostano) valdovas galėjo būti kilęs ir iš (dab. Gudžaratas), ir iš Gandharos (dab. Pandžabas ir dalis Harjanos), ir iš * (sen. sritis tarp rytinių Himalajų ir Gangos), ir iš Angos (sen. sritis į pietus nuo Gangos žemupio), ir iš (sen. sritis abipus Narmados aukštupio). Pasak II a. graikų istoriko , visų 153 iki Čandraguptos gyvenusių Indijos imperatorių (Vedose sanskritiškas jų titulas yra samrat; M. Muellerio sekėjai šiuos imperatorius linkę laikyti „II tūkstm. pr. m. e. Pandžabą infiltravusių nomadų klanų vadais“) valdymo laikotarpiai truko iš viso 6042 metus (Indica. IX). Nurodydamas šiuos skaičius Arianas rėmėsi iki mūsų dienų neišlikusia Megasteno „Indika“, o Seleukidų valstybės diplomatui Megastenui tie skaičiai tapo žinomi Maurjų imperijos sostinėje Pataliputroje (dab. Patna), kurioje jis viešėjo apie 302 m. pr. m. e. (įdomu, kad Maurjų imperijos „istorikai“ savosios šalies valstybingumo pradžią datavo tuo pačiu tūkstm. pr. m. e., kuriuo dabar archeologai datuoja visą Šiaurės Indostaną aprėpusios Protoharapiškosios kultūros susiformavimą).

Indoarijų religija

Būdingiausias sen. indoarijų religijos – vad. vedizmo – bruožas buvo dviejų daugeliu skirtingų vardų vadintų dievybių – Varunos ir Indros (vėlesnių Višnu ir Šivos atitikmenų) garbinimas), o svarbiausias sen. indoarijų visuomeninės sanklodos bruožas – vad. varnų arba luomų (nepainioti su kastomis) sistema (varnašramadharma), t. y. indoarijų visuomenės pasidalijimas į keturis luomus (dvasininkų, administratorių, verslininkų ir darbininkų,- povediniu laikotarpiu šie luomai suskilo į daugybę smulkių profesinių grupių – vad. kastų arba džati).

Alternatyvios religinės-filosofinės sistemos

II-I tūkstm. pr. m. e. daugiausia Gangos vidurupio srityje formavosi naujos, su tradiciniu vediniu hinduizmu konkuravusios religinės filosofinės mokyklos, iš kurių ypač paminėtinos džainizmas ateistinė (lokajata) ir ne ką mažiau ateistinis (ankstyvasis) budizmas.