U arba Vu kin 吳 pinyin Wú senasis tarimas ŋʷˤa dar žinoma kaip Gouvu kin 勾吳 pinyin Gouwu istorinė valstybė egzistavusi I

U arba Vu (kin. 吳, pinyin: Wú, senasis tarimas *ŋʷˤa), dar žinoma kaip Gouvu (kin. 勾吳, pinyin: Gouwu), – istorinė valstybė, egzistavusi IX a. pr. m. e. – 473 m. pr. m. e. Istorinės Kinijos pietrytinėje dalyje.

Wú (吳)
U

Džou dinastijos karalystė

IX amžius pr. m. e. – 473 m. pr. m. e.

→

Sostinė

Meili, Gusu

Valdymo forma

monarchija

Vangas (titulas)

Taibo

496–473 m. pr. m. e.

Fučajus

Era

Senovė

- Įkūrimas

IX amžius pr. m. e. m.

- Nukariauja Jue

473 m. pr. m. e. m.

Centrinės jos teritorijos užėmė Jangdzės upės žemupį, t. y. dabartinę Dziangsu provinciją. Valstybė sudarė dalį , vienos iš devynių tradicinių kinų pasaulio provincijų.

Istorija

U valstybingumas rėmėsi sena ir išvystyta krašto kultūra Jangdzės upės žemupyje, kurios ištakos siekia neolitinės (V tūkst. pr. m. e.) laikus. Vietos gyventojai, kaip ir kaimyninės Jue atveju, kalbėjo neidentifikuota kalba. Negausūs lingvistiniai duomenys leidžia kai kuriems mokslininkams kelti hipotezę apie Jue gyventojų austroazietiškumą (Norman ir Mei, 1976).

„Istoriko užrašuose“ rašo, jog U valdančioji dinastija kildinama iš Džou dinastijos atstovo , kuris buvo Venvango dėdė. Anot legendos, šis įkūrė valstybę barbariškų genčių tarpe ir savo sostine padarė Meili (梅里) miestą (dab. Usi). Kilmė iš Džou dinastijos lėmė tai, kad U valdovai turėjo pavardę Dzi (姬). Be to, U valdovai turėjo artimus dinastinius ryšius su Song ir Cai karalystėmis.

Svarbiausia U priešė buvo jos vakarinė kaimynė Ču. Kovoje prieš ją U vienijosi su kita karalyste – Dzin. VI a. pr. m. e. pabaigoje U tapo viena stipriausių Kinijos karalysčių. 506 m. pr. m. e. ji nusiaubė Ču sostinę, o 484 m. pr. m. e. sutriuškino šiaurinę kaimynę Či. Maždaug tuo metu U valdovai ėmė tituluotis karaliais. Tuometinio U valdovo rūmuose gyveno ir kūrė žymus kinų filosofas Sunzi, parašęs veikalą Karo menas.

Karalystė garsėjo puikiais metalo dirbiniais, kuriems naudojo didelę dalį alavo. Viena žymiausių jos artefaktų yra taip vadinamas Fučajaus ietis. Karalystėje buvo rašoma kiniškais rašmenimis, tačiau naudotas labai savitas jų stilius – vadinamieji vikšrų rašmenys. Nepaisant aukšto lygio sinizacijos, gyventojai kirposi plaukus trumpai ir tatuiravo kūną: šie bruožai buvo laikomi barbariškais tuometinėje Kinijoje.

V a. pr. m. e. svarbiausia U prieše tapo jos pietinė kaimynė Jue. Mirus Jue valdovui Junčanui, U karalius užpuolė karalystę. 496 m. pr. m. e. Jue karalius atmušė priešo armiją ir net nužudė Heliujų. Šio sūnus 494 m. pr. m. e. keršydamas už tėvo mirtį dar kartą puolė Jue. Po skausmingo pralaimėjimo Goudzianas turėjo pripažinti U karalystės valdžią, tačiau išlaikė savo pozicijas. 482 m. pr. m. e., pasinaudodamas palankia situacija, Goudzianas jis nusiaubė U, o 473 m. pr. m. e. ją galutinai nukariavo.

U karalystės valdytos teritorijos ilgainiui pradėtos vadinti ir tapo atskiru kultūriniu regionu. Tuo pačiu terminu vadinama ir čia gyvenanti kinų etninė subgrupė bei kalba (vu kalba). Vėliau istorijoje U teritorijose ne kartą buvo sukurtos karalystės, pavadintos U. Žymiausios jų buvo (III a.), (907–937) ir (907–978).

Valdovai

Skirtingai negu dauguma kitų tuometinės Kinijos valstybių, U valdovai (kaip ir gretimos Jue atveju) neturėjo pomirtinių vardų. Ši tradicija labai iškrito iš bendro kiniško konteksto ir rodė šių karalysčių kitoniškumą. Valdovų vardai dažniausiai nieko nereiškia kiniškai, todėl manoma, kad tai tiesiog yra vietinių asmenvardžių perraša kiniškais rašmenimis.

Visos datos sąraše yra apytikrės ir prieš mūsų erą.

(太伯)
Džongjongas (仲虞)
Dzidzianis (季簡)
Šuda (叔達)
Džoudžangas (周章)
Siongsiu (熊遂)
Gesiangas (柯相)
Dziangdziui (彊鳩夷)
Judziao ivu (余橋疑吾)
Gelu (柯盧)
Džoujao (周繇)
Dziuju (屈羽)
Ivu (夷吾)
Dzinču (禽処)
Džuanas (転)
Pogao (頗高)
Goubi (句卑)
Čiuči (去斉)
(寿夢) (585–561)
(諸樊) (560–548)
(余祭) (547–544)
(余昧) (543–527)
(僚) (526–515)
(闔閭) (515–496)
(夫差) (495–473)

Nuorodos

U istorija China knowledge
Eric Henry, “The Submerged History of Yuè,” Sino-Platonic Papers, 176 (May, 2007)
Jerry Norman and Tsu-lin Mei, “The Austroasiatics in Ancient South China, Some Lexical Evidence,” Monumenta Serica 32 (1976), pp. 274–301.