Eskiminzinas gimė apie 1828 mirė 1895 aravaipo apačių vadas gyvenęs XIX a Su savo žmonėmis gyveno prie Aravaipo upelio n

Eskiminzinas (gimė apie 1828 - mirė 1895) – aravaipo apačių vadas, gyvenęs XIX a. Su savo žmonėmis gyveno prie Aravaipo upelio, nuo kurio ir kilo jo būrio pavadinimas. Jų kraštas buvo į šiaurę nuo Kočizo grupės tarp San Pedro upės ir Galjuro kalnų. Eskiminzinas buvo kresnas, kreivų kojų apačas. Kartais būdavo linksmas, kartais rūstus.

Žudynės Kemp Grandėje

1871 m. vasario mėn. Eskiminzinas atvyko susitikti su kapitonu Vitmenu į Kemp Grandę, nedidelį postą prie Aravaipo ir San Pedro santakos. Jis norėjo taikos ir leidimo įsikurti netoli posto. Vitmenas siūlė keltis į rezervatą prie Baltųjų kalnų šalia Apačių forto, tačiau indėnai nesutiko keltis į svetimas žemes. Galiausiai Vitmenas pareiškė nėra įgaliotas sudaryti sutartį su apačiais, bet jei atiduos šaunamuosius ginklus, jis leisiąs jiems apsigyventi prie forto. Eskiminzinas sutiko ir su savo 150 žmonių įsikūrė apie 8 km nuo posto prie Aravaipo upelio. Įsikūrę apačiai ėmėsi auginti kukurūzus, tiekti šiaudus posto kavaleristų arkliams. Apylinkų fermeriai taip pat samdydavo apačius pagalbiniams darbams. Iki kovo mėnesio vidurio į stovyklą atsikėlė dar daugiau apačių, viso stovykloje gyveno apie 500 apačių.

Balandžio 10 d. apačiai užpuolė San Ksavierą, į pietus nuo Tuksono. Balandžio 13 d., kito antpuolio metu, žuvo keturi amerikiečiai. Tuksone buvo įsteigtas Visuotinio saugumo komitetas skirtas gintis nuo apačių. Po dviejų išpuolių balandžio mėnesį kai kurie komiteto nariai pareiškė, kad plėšikai atvyko iš kaimo prie Kemp Grandės. Nors kaimas buvo už 88 kilometrų, dauguma tuksoniečių patikėjo. Kovų su indėnais veteranas Viljamas Uris surinko būrį iš amerikiečių, meksikiečių ir pasamdytų papagų indėnų ir balandžio 28 d. išžygiavo link Kemp Grandės. Kapitonas Vitmenas, balandžio 30 d. sužinojęs iš Tuksono įgulos apie rengiamą žygį, išsiuntė du žmones perspėti Eskiminzino ir apačių. Tačiau jau buvo per vėlu.

Tuksono būrio žmonės išsidėstę ant skardingo upelio krantų ėmė šaudyti į stovyklą. Per pusę valandos visi kaimelio gyventojai, kuriems nepavyko pabėgti, buvo paiimti į nelaisvę arba užmušti. Visi 27 belaisviai buvo vaikai. Krikščionybę priėmę papagai vėliau juos pardavė į vergiją Meksikoje. Atvykus kapitonui Vitmenui, kai buvo surasti visi lavonai, paaiškėjo, kad buvo nužudyti 144 apačiai. Eksiminzinas negrįžo į stovyklą. Kapitonas pareikalavo, kad Tuksono galvažudžiai būtų patraukti į teismą. Valdžia nusileido ir įvykį pripažino žudynėmis. Teismas Tuksone vyko penkias dienas; teisėjai taręsi 19 minučių, puolėjus išteisino.

Šis įvykis atkreipė Vašingtono dėmesį. Prezidentas Grantas jį pavadino „gryniausia žmogžudyste“ ir nurodė armijai ir užtikrinti taiką Amerikos pietvakariuose.

San Karlo rezervate

1871 m. Eskiminzinas susitiko su Indėnų reikalų biuro atstovu Vinsentu Kolhero. Po šio susitikimo vadas su savo žmonėmis atstatė Kemp Grandėje gyvenvietę, užsėjo laukus grūdais. Tačiau vyriausybė netrukus nutarė perkelti stovyklą 60 mylių (96 km) į pietryčius. Karinė vadovybė perkėlė aravaipus į San Karlo rezervatą, naują agentūra prie Džailos upės. 1873 m. kilus maištui San Karle, Eskiminziną suėmė vien todėl, kad jis vadas, ir laikė jį nelaisvėje. 1874 m. sausio 4 naktį Eskiminzinas pabėgo ir išvedė savo indėnus iš rezervato. Keturis mėnesius per šalčius jie klaidžiojo be maisto ir pastogės. Balandžio mėnesį jie grįžo į rezervatą. Eskiminziną ir jo padėjėjus suėmė ir surankintus nugabeno į Kemp Grandės fortą kaip karo belaisvius. Čia jie darė nedegtas plytas naujiems pastatms. Eksiminziną išlaisvino naujo San Karlo agento Klumo dėka ir po dviejų mėnesių jis grįžo pas aravaipus.

1876 m. Eskiminzinas su Klumu apsilankė Vašingtone.

Tačiau 1877 m. jo žentas, Apačių Vaikis, buvo suimtus už žmogžudystę Santa Karlo rezervate. Kai jis galiausiai pabėgo, Eskiminziną įtarė jam padedant. Todėl 1891 metų pavasarį jį suėmė ir nugabeno į Vingato fortą Naujojoje Meksikoje, kartu su dar 40 kitų įtariamųjų. Jiem teko prisijungti prie šiame forte tuo metu laikytų čirikavų apačių. Tik baltojo draugo, Hugo Lenokso Skoto dėka, kuriam pavyko įtikinti karinę vadovybę Eskiminzino nekaltumu, vadas galėjo grįžti į San Karlą 1894 m. lapkričio 23 d. Po metų Eskiminzinas mirė.

Išnašos

Braunas, Dy. Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny. Vilnius: Mintis, 1984. 193 psl.
Braunas, Dy. Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny. Vilnius: Mintis, 1984. 195 psl.
Braunas, Dy. Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny. Vilnius: Mintis, 1984. 206 psl.

[1] Braunas, Dy. Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny. Vilnius: Mintis, 1984. 193 psl.

[2] Braunas, Dy. Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny. Vilnius: Mintis, 1984. 195 psl.

[3] Braunas, Dy. Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny. Vilnius: Mintis, 1984. 206 psl.