Ariogala (viensėdis)

Ariogala – miestas Raseinių rajono savivaldybėje, 31 km į pietryčius nuo Raseinių, Dubysos kairiajame krante, prie senojo Žemaičių plento, (90–100 m virš jūros lygio). Antrasis pagal dydį rajono miestas. Ariogalos miesto seniūnija, yra Ariogalos seniūnijos centras. Mieste stovi Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1939 m.), Daugirdų ir Partizanų koplyčios, paminklas sovietų okupacijos aukoms. Veikia Ariogalos gimnazija ir (nuo 1992 m.), Raseinių meno mokyklos skyrius (nuo 1990 m.), biblioteka, vaikų darželis, kultūros namai, paštas.

Ariogala
Ariogalos centras
Ariogala 55°15′47″š. pl. 23°28′59″r. ilg. / 55.263°š. pl. 23.483°r. ilg. / 55.263; 23.483 (Ariogala)
Laiko juosta: () ------ vasaros: ()
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Kauno apskritis
Savivaldybė	Raseinių rajono savivaldybė
Gyventojų (2023)	2 619
Plotas	4,78 km²
Tankumas (2023)	548 žm./km²
Pašto kodas	LT-60019
Vikiteka	Ariogala
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Ariógala Kilmininkas: Ariógalos Naudininkas: Ariógalai Galininkas: Ariógalą Įnagininkas: Ariógala Vietininkas: Ariógaloje
lenk. Ejragoła, rus. Ерагола, Эйрагола

Ariogalos ligoninė

Paminklas sovietų okupacijos aukoms

Etimologija

Miesto pavadinimas turi du sandus. Antrasis (-gala) kildinamas iš žodžio „galas“ (pabaiga, sritis, kraštas), tuo tarpu dėl pirmojo yra neaišku; gali būti, kad ji kilusi iš kokio nors asmenvardžio (pvz., dabartinės pavardės Arius, Arys) – taigi, galbūt asmenvardinis vietovardis. Ilgą laiką pavadinimas buvo rašomas dvejopai: germanų kalbose su pradžia e (Eregalle, Erogel, Eragelen, Erogelen, Erogeln ir kt., taip pat Aragel), o slavų – su dvibalse pradžia (Ойрякале, Ойракгола, Ejragoła ir kt.). 1848 m. Motiejus Valančius vadinama kaip Eirogalas. Dabartinis miesto pavadinimas oficialiai rašomas nuo 1925 m. – iki tol vartota Airiogala.

Liaudies etimologija pasakoja, kad legendinis Palemonas kartą su savo vyrais plaukęs aukštyn Dubysos upe. Maždaug ties Ariogala jis paklausęs: „Ar yra galas?“ Paplaukęs kiek aukščiau, jis išsirinko vietą nakvynei ir įsitikinęs tarė: „Bet yra galas“. Taip nuo Palemono žodžių ir atsirado pavadinimai Ariogala ir Betygala.

Geografija

Ariogalos šaltinis

2 km į vakarus nuo Ariogalos, ties Ariogalos tiltu Žemaičių plente, prie mišku apaugusio stataus Dubysos slėnio šlaito trykšta versmė. Tikima, kad jo vanduo turi gydančių galių. Ant miškingo šlaito įrengtas Vytauto Lažinsko kryžius (pastatytas 1972 m. liepos 21–22 d. naktį, sovietų valdžios nugriautas, 1989 m. atstatytas), įrengtas Gedimino stulpų paminklas. Kitapus šaltinio, ties senojo tilto per Dubysą griuvėsiais, įrengta regykla į sraunią upės vagą.

Už 3 km nuo Ariogalos dunkso Gėluvos piliakalnis. Greta miesto anksčiau buvo Ariogalos viensėdis.

Istorija

Žemaičių plento tiesimas Ariogaloje, 1937 m.

Ariogala yra viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, žinoma nuo 1252 ar 1253 m. (minima Eregalle žemė), daug kartų buvo niokojama kryžiuočių. Minima Mindaugo raštuose, kai jis naujai steigiamai Lietuvos vyskupijai užrašė pusę Ariogalos žemių, kurios 1257 m. buvo perleistos Livonijos vyskupui Kristijonui.XIV amžiuje buvo medinė , 1382 m. sudeginta kryžiuočių. Vytauto laikais čia buvo Ariogalos dvaras. Po Žalgirio mūšio Ariogalai atsirado geresnės sąlygos augti, todėl apie 1416 m. čia buvo pastatyta pirmoji Ariogalos bažnyčia. Nuo 1529 ar 1592 m. vadinama miesteliu, XVII a. turėjo turgaus ir prekymečių privilegijas, minimas Ariogalos pavietas. XVI a. buvo manoma, kad Ariogala buvusi Ldk Vytenio tėviške. 1792 m. balandžio 12 d. Stanislovo Augusto įsaku suteiktas laisvojo miesto statusas (Magdeburgo teisės) ir Ariogalos herbas, nors jau tų pačių metų vasarą dėl politinės padėties pokyčių savivalda pradėjo silpti ir 1795 m. miesto teisės buvo panaikintos.

1842 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla, 1852 m. įkurta parapinė mokykla, veikusi iki 1863 metų. 1847 m. pastatyta (nugriauta 1944 m.). 1880 m. įsteigtas paštas. XIX a. pabaigoje Ariogala – Kauno apskrities miestelis, valsčiaus centras.

Per I pasaulinį karą sudegė. XX a. pradžioje įsteigta slaugos ligoninė. 1907 m. įsteigtos berniukų ir mergaičių mokyklos.1937 m. įkurta biblioteka.

Per I pasaulinį karą 1941 m. nacistai nužudė daugiau kaip 700 Ariogalos ir jos apylinkių gyventojų, daugiausia žydų. 1944 m. rugpjūčio 3 d. miestelis sudegė, jį užėmė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Po karo iki 1948 m. apylinkėse veikė Jungtinės Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanai, leistas laikraštis „Laisvės varpas“. 1956 m. gruodžio 28 d. pakartotinai suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu mieste buvo gelžbetonio cechas, „Šatrijos“ siuvimo fabriko filialas, Raseinių melioracijos statybos valdyba.

2001 m. patvirtintas Ariogalos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIV–XV a.	Ariogalos valsčiaus centras	?
XVI a.		Žemaitijos seniūnija
XVI a. pabaiga	Ariogalos seniūnijos centras	?
1861–1915 m.	Ariogalos valsčiaus centras	Kauno apskritis	Kauno gubernija
1919–1948 m.		Kėdainių apskritis
1948–1950 m.		Vilkijos apskritis
1950–1953 m.	Ariogalos apylinkės centras	Ariogalos rajono centras	Kauno sritis
1953–1956 m.
1956–1962 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Ariogalos apylinkės centras
1962–1995 m.		Raseinių rajonas
1995–	Ariogalos miesto seniūnija, Ariogalos seniūnijos centras	Raseinių rajono savivaldybė	Kauno apskritis

Architektūra

Ariogala išsidėsčiusi siauroje, 0,2-0,8 km pločio ir 3 km ilgio teritorijoje. Gatvių tinklas stačiakampis. Senojoje dalyje vyrauja mažaaukščiai pastatai. Žymiausi statiniai:

• Centre neobarokinė bazilikinė dvibokštė bažnyčia, pastatyta 1939 m. ant 1915 m. sudegusios bažnyčios pamatų pagal Šveicarijos architekto E. Peyrio 1926 m. projektą.
• Ariogalos miestelio kapinės ant stataus Dubysos skardžio. Jose dvarininkų Daugirdų kapų koplyčia, pastatyta 1850 m. Plemborgo dvaro savininko Stasio Daugirdo. Joje palaidotas archeologas, dailininkas, istorikas Tadas Daugirdas (1852–1919 m.).

Miestas plečiamas pagal 1972 m. sudarytą bendrąjį planą, jo architektai Petras Janulis ir . Pastatyta daugiabučių gyvenamųjų namų, nuo 1982 m. statomas Verdėlupio gyvenamųjų namų kvartalas. Mieste gausu želdynų: yra Purvės, Čėkuvos dvaro ir girininkijos parkai.

Pramonė

Įmonė „Camira“

1968 m. įkurtas Raseinių gelžbetonio konstrukcijų gamyklos cechas, dabar – bendrovė „Ariogalos gelžbetonis“. Mieste yra siuvimo įmonės „Šatrija“ cechas, Anglijos tekstilės įmonė „Camira“. Laivų gamykla „Skorgenes“. Veikia metalo apdirbimo įmonė „SSF“.

Sportas

• Ariogalos futbolo klubas „Vienybė“

Renginiai

Paštas

Pėsčiųjų tiltas per Dubysą

Kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Dubysos slėnyje vyksta Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy”.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1841 m. ir 2021 m.
1841 m.	1868 m.	1885 m.*	1897 m.^sur.	1904 m.*	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.	1970 m.^sur.	1974 m.
344	1 907	1 112	2 376	2 704	1 197	2 375	2 919	3 100
1979 m.^sur.	1976 m.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2006 m.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.	-	-
3 646	3 200	4 033	3 697	3 320	3 208	2 743	-	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 3 208 žmonės: Lietuviai – 98,88 % (3 172); Rusai – 0,31 % (10); Kiti – 0,81 % (26).

2001 m. gyveno 3 697 žmonės: Lietuviai – 99,16 % (3 666); Rusai – 0,49 % (18); Kiti – 0,35 % (13).

Žymūs žmonės

• Stanislovas Antanas Tiškevičius Logoiskis (1727–1801), Ariogalos tijūnas, 1773 m.
• Julijonas Šalkauskis (1849–1933), dirbo gydytoju.
• Tadas Daugirdas (1852–1919), Ariogalos bajorų kilmės archeologas, dailininkas. Kartu su J. Basanavičiumi ir A. Žmuidzinavičiumi sukūrė Lietuvos vėliavą (trispalvę). Senosiose Ariogalos miesto kapinėse yra jo mauzoliejus.
• Rokas Šliūpas (1865–1959), dirbo gydytoju.
• Kazys Šalkauskis (1885–1960), teisininkas, gimęs Ariogaloje.
• Stasys Šalkauskis (1886–1941), lietuvių filosofas, gimęs Ariogaloje.
• Jurgis Savickis (1890–1952), rašytojas, diplomatas.
• Pranas Dulkė (1896–1952), vargonininkas ir chorvedys.
• Vladas Morkus (1897–1944), pirmasis lietuvis, atlikęs šuolį parašiutu.
• Jonas Avižonis (1902–1941), inžinierius.
• Adam Dowgird (1913–1994), lenkų gydytojas, Armijos Krajovos narys.
• Aloyzas Stasiulevičius (g. 1931 m.), dailininkas.
• Mykolas Rekys (1939–2022), solistas (baritonas).
• (1942–2005), ūkio ir politinis veikėjas.
• (g. 1949 m.), ūkio ir politinis veikėjas.
• Kęstutis Skamarakas (g. 1952 m.), politinis ir visuomenės veikėjas.
• (g. 1960 m.), ūkio ir politinis veikėjas.
• Valdemaras Sarapinas (g. 1962 m.), karinis diplomatas.
• (g. 1971 m.), visuomenės veikėja.

Galerija

• Kryžius šalia šaltinio

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. Эйрагола. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 40 (79) : Шуйское — Электровозбудимость. С.-Петербургъ, 1904., 207 psl. (rus.)
3. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 848 psl.
4. „Objekto Nr. 2893 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
5. Raseinių MM Ariogalos filialas 2019-09-30 iš Wayback Machine projekto.. pianistas.lt
6. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 24–29
7. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 34
8. Ariogalos šaltinėlis (Marijos ašarų šaltinis). Turistopasaulis.lt (tikrinta 2023-05-12).
9. . ariogala.lt. 2010-01-21. Suarchyvuotas originalas 2016-03-16. Nuoroda tikrinta 2016-04-17.
10. Ejragoła. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 318 psl. (lenk.)
11. Kazys Misius. Ariogala. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 768 psl.
12. . Ariogala. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 768 psl.
13. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
14. Ariogala. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 95 psl.
15. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
16. Ariogala. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 341 psl.
17. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
18. Ariogala. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 102
19. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
20. Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
21. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
22. 2011 m. surašymo duomenys 2009-06-01 iš Wayback Machine projekto.
23. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš Archive.is projekto

Nuorodos

• Ariogala. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 412 psl.
• Ariogala. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 768 psl.
• Ariogalos svetainė
• Ariogala ir Ariogalos seniūnijos piliakalniai 2006-09-23 iš Wayback Machine projekto.
• Apie Ariogalą 2008-01-18 iš Wayback Machine projekto.