55 52 11 š pl 21 44 36 r ilg 55 86959 š pl 21 74322 r ilg 55 86959 21 74322 Mingėlos ąžuolas2018 m kovąVietaVieštovėnai

55°52′11″š. pl. 21°44′36″r. ilg. / 55.86959°š. pl. 21.74322°r. ilg. / 55.86959; 21.74322

Mingėlos ąžuolas
2018 m. kovą
Vieta	Vieštovėnai, Plungės rajono savivaldybė
Rūšis	paprastasis ąžuolas
Aukštis	13,0 m
Amžius	~ 600–700 m.
Apimtis (1,3 m aukštyje)	8,10 m

Mingėlos ąžuolas – botaninis gamtos paminklas, vienas iš kelių išskirtinių ąžuolų Lietuvoje, turintis daugiau kaip 7 m apimties kamieną, augantis Vieštovėnų kaime (Nausodžio sen.), Plungės rajone, 8 km į pietvakarius nuo Plungės, šalia plento 166 Plungė–Vėžaičiai . Ąžuolas stūkso šalikelėje, prie įvažiavimo į sodybą, netoli Vieštovės žiočių. Aptvertas medine tvorele, toje pačioje kryžkelėje stovi medinis kryžius.

Medis paskelbtas saugomu 1960 m., gamtos paminklu – 2000 m.

Istorija

Senolis ąžuolas vadinamas Mingėlos ąžuolu, nes šalia ąžuolo tebegyvena žmonės Mingėlos pavarde. Jų penkios kartos rūpinasi šiuo medžiu. Manoma, kad Mingėlos ąžuolui gali būti 600-700 metų. Aukštis – 13 m, apimtis – 8,1 m. Viršūnės nėra. Pasakojama, jog, krikštijant žemaičius, būdavo išniekinamos ir jų šventovės, kertami panašūs šventmedžiai. Šiam irgi nukirtę viršūnę, ten įkėlę krikščionišką koplytėlę. Ji seniai sudūlėjo, o ąžuolas išleido atžalas, išsiaugino stiprias šakas, sustambėjo, toliau žaliuoja. Tačiau sendamas medis galėjo ir savaime prarasti viršutinę stiebo dalį ir ant jo esančias šakas.

Pasak vietos gyventojo Stasio Mingėlos, „anam kuningaa viršūnę nurentė... O mon bočius išėmė anam [ąžuolui] širdį... Nuo to medžiui pasidarė geriau... Bergs lonką uždėjo... Peri uoksoj pelėda...“.

2010 m. VSTT planavimo ir kadastro skyriaus specialistams apžiūrėjus Mingėlos ąžuolą nutarta, kad būtina pašalinti jo kamieną bjaurojančias ir mažai naudos teturinčias betonines plombas bei žiedus, kuriais kadaise buvo suveržtas kamienas. Ąžuolas buvo sutvarkytas, apgenėtas, aptvertas nauja tvorele, o šalia jo įrengtas stendas su informacija lankytojams. Surinkta ąžuolo gilių sudaiginti sodinukų – pamainą šiam galiūnui. Darbus finansavo Aplinkos apsaugos rėmimo programa, o vykdė VšĮ „Lietuvos arboristikos centras.

Legendos

Pasakojama, kad senovėje tose vietose gyvenęs išmintingas senolis. Vieną kartą jam pasidarė silpna ir anūkėlis, nenorėjęs, kad senelis numirtų, sugalvojo nueiti į mišką ir atnešęs gilių išvirti arbatos, kad senelis sustiprėtų. Jam beeinant užėjo naktis ir vilkai užpuolė berniuką. Rytą žmonės rado sudraskytą berniuką, o jo saujoje buvo sugniaužta viena ąžuolo gilė. Tą gilę žmonės pasodinę toje vietoje, kur rado sudraskytą berniuką ir iš jos išaugęs didžiulis ąžuolas.

Pagal padavimą, ąžuolas taip keistai nupjautas kovų prieš pagonybę laikotarpiu. Šis ąžuolas be viršūnės, todėl kita legenda byloja, kad šiam ąžuolui viršūnė buvo nukirsta po žemaičių krikšto 1413 m., kai buvo kertami šventieji ąžuolai. Šio medžio ilgai niekas nedrįso paliesti, tačiau už atlygį ąžuolą nukirsti sutiko vietos gyventojas Mingėla. Bet ir tai ne visą medį, o tik jo viršūnę, tačiau vis tiek vėliau jis buvo už tai nubaustas – paskandintas Minijoje.

Pasakojama, kad jau žemaičių krikšto metu šis medis buvęs senas ir laikomas šventu. Tuo metu neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs ąžuolą nukirsti, ir tik kai už šį darbą buvo pažadėta 10 metrų audeklo ir muškieta, Mingėla sutikęs (kartais teigiama, kad į minią buvo sviesta kepurė, ir medį kirsti turėjęs tas, į kurį ji pataikiusi). Vis dėlto Mingėla įstengęs nukirsti tik ąžuolo viršūnę ir vėliau už tai sumokėjęs gyvybe – kaimynai jį paskandinę Minijoje.

Minėtus pasakojimus iš dalies patvirtina istorikai. Šventų ąžuolų kirtimą lydėjo keli kronikininko Jano Dlugošo išryškinti motyvai: didysis kunigaikštis naikinęs senąsias kulto vietas. Ąžuolo viršūnę galėjo nupjauti jo savininkai Mingėlos ir ten aukštai, tarp medžio šakų suformuotoje aikštelėje, pastatyti nedidelę koplytėlę. Tačiau kalbama ne apie XV a. pradžią, o veikiausiai apie kelių paskutinių šimtmečių laikotarpį. Gali būti, kad Mingėlos ąžuolo pašventinimas buvo susijęs su Jėzuitų ordino įsikūrimu netoli esančiame Kulių miestelyje XVIII a. arba su siekiu prie svarbaus kelio paženklinti vieną iš Kulių parapijos ribų – šioje vietoje Minija skiria Kulius nuo Plungės. Yra pagrindas manyti, kad tai galėjo būti padaryta kovojant su senosios religijos apraiškomis po krikščionybės įvedimo.