Mutas

Apie Baltarusijos gyvenvietę žr. Mutas (Lyda).

Mutas (finik. 𐤌𐤅𐤕 mōwet, hebr. ‏מות‏‎ māweṯ) – dievybė vakarų semitų mitologijoje, mirties ir požemio pasaulio dievas, įkūnijantis chaosą. Manyta, kad sukeliantis sausras, nevaisingumą. Svarbiausias priešininkas – dievas Baalas.

Dievybės vardas kilęs iš semitų *mwt („mirti“), plg. akadų k. mutum („mirtis“). Iš ugaritų tekstų žinoma keletas šios dievybės epitetų, kaip antai bn ilm mt („Mutas [yra] dievų sūnus“) bei ydd il gzr („Elo numylėtasis“). Tai rodo, kad Mutas laikytas dieviškosios tvarkos dalimi.

Mutas minimas Ugarito mituose, pasak kurių, yra milžiniško dydžio ir suryja visa, kas gyva, pražiodamas burną nuo žemės iki dangaus. Muto liežuvis siekiąs žvaigždes. Tikėta, kad mirusieji iškeliauja į Muto požemio karalystę arba pas mirštančiuosius ateinąs pats Mutas. Išlikęs ugaritų pasakojimas apie didvyrį Karatu, kurį nuo pas jį atėjusio Muto išgelbėjusi tik dieviškoji gydytoja Šaatikat, sukurta aukščiausiojo dievo Elo. Muto požemio karalystė mituose apibūdinama kaip „giliausioji žemės vieta“, kurioje pilna puvėsių, purvo, gleivių. Mirti reiškia būti surytam Muto.

Buvo tikima, jog mirtis, kurią personifikuoja Mutas, galinti patekti į namus pro langą. Apie tokį tikėjimą užsimenama ir Senajame Testamente (Jeremijo 9,20). Greičiausiai dėl to Baalas pasipriešinęs užmojui Baalo rūmuose įrengti langą. Mutas buvo vienas iš tų, kurie siekė užvaldyti pasaulį. Jis pakvietė Baalą į puotą ir nužudė, taip kilo sausra, nuniokotas pasaulis. Visgi ir pats Mutas buvo nužudytas Baalo sesers deivės Anat. Po septynerių metų Mutas atgyja ir kovoja su Baalu, tačiau nelaimi. Mūšis tarp šių dievų niekad nesibaigia, jis nuolat atsinaujina. Tiek Muto mirtis, tiek Baalo prisikėlimas susiję su gyvybe ir vaisingumu. Gali būti, kad Mutas turėjęs ir vaisingumo galią (ją galėjo įgyti miręs). Pasak mito, Anat puola dievą Mutą, kerta jį kalaviju, sijoja per rėtį, degina ugnimi, trina tarp akmenų ir išbarsto palaikus laukuose kaip grūdus. Po to atgyja gyvybė, o kartu ir Baalas. Teigiama, kad šie mitiniai vaizdiniai atspindi gamtos ciklų kaitą, kai vaisingą, lietingą metų laiką keičia sausros laikotarpis.

teogonijoje (veikalas neišliko), kurią savo Finikijos istorijoje panaudojo , minima būtybė Mut. Anot Filono, pradžioje egzistavęs tik tamsus, vėjuotas oras bei tamsus, dumblėtas chaosas. Vėjas „pamilęs savo paties pradžią“ ir kaip Pothos, „geismas“, išskyręs būtybę Mut. Greičiausiai ši būtybė nėra tapati Baalo priešininkui Mutui.

Šaltiniai

1. Мифы народов мира. Муту , И. Ш. Шифман – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
2. Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 119. .
3. Vakarų semitai (5 skyrius iš G.Beresnevičiaus knygos "Religijos istorijos metmenys") 2019-07-30 iš Wayback Machine projekto.. [Nuoroda tikrinta 2019-08-16].