Kuparas

Skrynia – baldas – su antvožu. Dažniausiai stačiakampė, kartais – suapvalintais kampais, daugiakampė, ovalios formos, įvairaus aukščio kojelėmis, būna su cokoliu ir galuose pritaisytomis . plokščias arba išgaubtas, kartais dvišlaičio stogo pavidalo. Gaminta iš lentų, skobta iš medžio kamieno, puošta tapyba, drožiniais, , inkrustacija, bronzuoto metalo , geležies apkaustais, oda.

Viduramžių vokiška skrynia

Intarsijos būdu puošta skrynelė

Gudiška skrynia

Skrynios būna įvairios: ( atmaina – medinis suolas su skrynia), (renesansinė italų skrynia), kasonetė (žema, su lentynomis), (statmena skrynia su stalčiais) ir kt.

Skryniose laikomi drabužiai (ypač santuokinis turtas, žr. kraičio skrynia), vertingi daiktai, dokumentai. Skryniose patogu daiktus pergabenti (kelioninė skrynia), jos kartais naudotos kaip lagaminas, taip pat panaudotinos kaip baldas (stalas, suolas, lova).

Istorija

Skrynios buvo žinomos jau Senovės Egipte, Antikoje, plačiai paplito viduramžiais. Puošniausios skrynios būdavo bažnyčiose (puoštos architektūriniais elementais, neiškilaus reljefo žmonių figūrėlėmis, fantastinių žvėrių motyvais), nuo XIV a. puošnios skrynios imtos gaminti ir miestiečiams (puoštos frontonais, , rozetėmis, kryžmažiedžių gėlių motyvais, žmonių figūromis). Vokietijoje, Olandijoje, jos buvo architektūrinių formų, su stalčiais, puoštos . Prancūzijoje plito skrynios su arabeskomis ir medalionais.

Lietuvoje

Skrynios kaip kraitiniai baldai Lietuvoje minimos nuo XVI a., manoma, dvaruose jų būta ir anksčiau. Motinos kraičio skrynia pagal tradiciją atitekdavo vyresniajai dukteriai. Ilgainiui XVIII a. 2 pusėje–XIX a. pradžioje skrynios (ir kuparai) pakeitė tam reikalui naudotus kraitkubilius. Skrynios dažniausiai buvo daromos iš lengvo medžio (eglės, pušies, drebulės), rečiau iš uosio, ąžuolo. Kartais šonai ir antvožas būdavo daromi iš pušinių, dugnas ir kojos – iš ąžuolinių lentų.

Skrynią sudarė skrynios dėžė, pakojos ir antvožas. Dažnai skrynios viduje buvo dėžutė smulkiems daiktams susidėti – prieskrynis. Skrynios buvo kaustomos apkaustais, turėjo užraktą. Skrynios dydis dažnai priklausė nuo užsakovo pageidavimų arba turimos medžiagos. Ilgesnių negu 150 cm ir platesnių bei aukštesnių negu 95 cm skrynių Lietuvoje nepasitaiko. Pačiam baldui ir į jį dedamiems daiktams nuo drėgmės apsaugoti prie skrynios, kuparo ar spintos paprastai buvo pritvirtinamos pakojos. Pirminis skrynių pakojų tipas buvo skersai skrynios dugno galuose prikalamos dvi sijelės. Vėliau pakojas tašydavo iš lentų. Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos skrynios ir kuparai paprastai kaustomi metalu. Suvalkijoje tik pačios seniausios skrynios buvo kaustomos, vėliau, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ši tradicija išnyko.

Lietuvių skrynios būdavo puošiamos – naudota tapymo, štampavimo arba mišri technika. Ornamentas derinamas prie baldo formos. Dažnai dažoma dviem spalvomis, iš kurių viena vyrauja. Dažytos žaliai, mėlynai, juodai, tamsiai raudonai arba rudai. Vyraujančia spalva nudažomas visas baldo paviršius, o antra spalva priekinėje plokštumoje nudažomi du, rečiau trys ar keturi taisyklingi, dažniausiai stačiakampiai ploteliai – laukai. Pagrindinis tapytinis ornamentas komponuojamas šiuose laukuose, kiti ornamentai išdėstomi tarp laukų ir skrynios antvožo bei galinėse plokštumose. Puoštos augaliniais, dažniausiai gyvybės medžio, dangaus kūnų, dvynių gyvūnų (paukščių, arklių, žalčių) motyvais. Žemaitijoje ir Aukštaitijoje vyraujantis augalinis ornamentas neretai prasideda iš vieno židinio (dažnai iš vazonėlio) ir užpildo beveik visą puošiamą plokštumą.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje skrynias pradėjo išstumti komodos ir spintos.

Kuparas (iš pranc. coffer) – skrynios atmaina; Lietuvoje skryniomis vadinamos plokščiadangtės, o kuparais – gaubtu dangčiu. Iš pradžių buvo turtingųjų miestiečių ir bajorų baldas, vėliau paplito ir tarp valstiečių.

Šaltiniai

1. Nijolė Žilinskienė ir kt.. Skrynia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
2. Keturka A. Spalva lietuvių liaudies baldų puošyboje. Vilnius, 1987. 136 p.
3. Skrynia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007