Lova baldas skirtas gulėjimui ir miegojimui tačiau taip pat naudojamas sėdėjimui Lova dengiama pagalve ir kokiu nors užt

Lova – baldas, skirtas gulėjimui ir miegojimui, tačiau taip pat naudojamas sėdėjimui. Lova dengiama , pagalve ir kokiu nors užtiesalu, skirtu užsiklojimui.

Istorija

Romos imperijos didikai turėjo įvairių paskirčių lovų – valgymo, rašymo, pokalbių, skaitymo, vedybinė lova, net pomirtinė (pastarąją pasigamindavo dar būdami gyvi).

Ankstesnių epochų guoliai buvo labai paprasti, tik XII a. jie pradėti puošti, tačiau dar tebebuvo kieti.

Feodalizmo laikais Anglijoje lovos buvo tuo didesnės, kuo svarbesnė valstybės figūra joje miegodavo. Elžbietos I laikais suręsta lova, kurioje laisvai tilpo 24 žmonės.

Yra išlikę žinių, kad prancūzų karalius Liudvikas XIV buvo įvedęs oficialų priėmimų madą miegamuosiuose, o svarbius nutarimus priimdavo tik gulėdamas savo prabangioje lovoje. Tik po prancūzų revoliucijos lova pradėjo tenkinti natūralius žmogaus poreikius.

Tik 1820 m. atsirado spyruoklinės lovos. XX a. pr. pradėta gaminti viengules lovas.

Lietuvoje

Iki atsirandant lovoms, Lietuvoje miegota ant suolų, krosnių. Lovos Lietuvoje skirstomos į nekilnojamas ir kilnojamas.

Nekilnojamos lovos. Jas sudarė lentos, paklotos ant atramų, einančios nuo vienos pastato sienos iki kitos. Kartais lova buvo vienu galu įręsta į pastato sieną, o antrajame turėjo vieną koją. Dabartiniuose Anykščių, Kupiškio rajonuose tokios lovos išsilaikė iki II pasaulinio karo, o kai kur iki XX a. vidurio. Kur kas anksčiau nekilnojamosios lovos išnyko žemaičių gyvenamosiose patalpose – jos buvo iškeltos į klėtis. Tokių nekilnojamų lovų turėjo ir latviai, estai, baltarusiai, lenkai.
Kilnojamos lovos buvo dviejų tipų: 1) Nekintamo pločio; 2) Kintamo pločio (ištraukus įstumiamąją dalį, jos būdavo praplatinamos). Žemaitijoje, Užnemunėje bei Rytų Prūsijoje XIX–XX a. pradžioj būta dengtų lovų, vadinamų „lovomis su dangum“. Šios lovos turėdavo . Manoma, kad jos atsirado dėl vokiečių kultūros įtakos. Puošiama dažniausiai buvo lovų galai, rečiau – šonai, kojos. Galai turėjo profiliuotus užpildus, viršus taip pat buvo įvairiai profiliuojamas. Lovos būdavo nedažytos ir dažytos.

Šalt

Andriuškevičius A. Lietuvių valstiečių lovų tipai XIX–XX a. // Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972–1973. Vilnius, 1974. p. 158–159.

[1] Andriuškevičius A. Lietuvių valstiečių lovų tipai XIX–XX a. // Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1972–1973. Vilnius, 1974. p. 158–159.