Benediktas SvilasGimė 1898 m vasario 8 d Utenos apskritisMirė 1942 m sausio 3 d 43 metai Rešiotai Krasnojarsko kraštasVe

Benediktas Svilas
Gimė	1898 m. vasario 8 d. Utenos apskritis
Mirė	1942 m. sausio 3 d. (43 metai) Rešiotai, Krasnojarsko kraštas

Veikla	Lietuvos kariuomenės karininkas

Žymūs apdovanojimai
Vyčio kryžiaus ordinas

Benediktas Svilas (1898 m. vasario 8 d. Žaibiškių k., Užpalių valsčius, Utenos apskritis – 1942 m. sausio 3 d. Rešiotose, Krasnojarsko kr.) – Lietuvos kariuomenės karininkas, pasienio dalinių ir policijos valdininkas, Vyčio kryžiaus kavalierius.

Biografija

Benediktas Svilas gimė 1898 m. Mokėsi Užpaliuose ir Zarasų progimnazijoje.

Nepriklausomybės kovos

1919 m. vasario 28 d. savanoriu įstojo į Panevėžio srities apsaugos batalioną (vėliau 4-asis pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas). Po trumpų apmokymų, kaip turinčiam pakankamą išsilavinimą, suteikiamas viršilos laipsnis ir pasiunčiamas į frontą su bolševikais. Mūšyje prie Kupiškio buvo sužeistas. Pasveikęs kovėsi su bermontininkais Radviliškio kautynėse. Nuo 1920 m. spalio 16 d. kovojo prieš lenkus Giedraičių mūšyje. Narsumu pasižymėjusį savanorį pasiuntė į karininkų kursus, kuriuos baigus, 1921 m. sausio 12 d. suteiktas leitenanto laipsnis ir paskirtas 4-ojo pėst. pulko 7 kuopos vadu. Nors kovos su lenkais baigėsi ir buvo nustatyta demarkacinė linija, jų puldinėjimai nesiliovė. B. Svilo vadovaujama kuopa gynė Lietuvos sienas Širvintų – Giedraičių – Musninkų ruože. Už šias kovas leitenantas B. Svilas 1923 m. balandžio 3 d. kariuomenės vado įsakymu apdovanotas Vyčio Kryžiumi.

Pristatydamas leitenantą apdovanojimui kapitonas Juozas Variakojis rašė:

"Puldamas Avižonių kaimą su šūksmu "Valio", atakavo lenkų veikiantį kulkosvaidį, kol nepribėgo iki jo per 20 žingsnių. Kai kiti milicininkai pradėjo gultis, jis savo ypatingu narsumu, griežtumu ir pasiryžimu privertė atakuoti lenkų kulkosvaidį ir tik jo dėka tvarkingai įpuolė į kaimą išvengdami savo aukų ir pridarydami lenkams daug nuostolių. Įsiveržus į kaimą, vienas iš pirmųjų bėgdamas daužė lenkus granatomis, o kulkosvaidį su kulkosvaidininku paėmė belaisviu".

Vėlesnė veikla

1924 m.vasario 26 d., pačiam prašant, paleistas į atsargą, priimtas į pasienio policiją Vilkaviškio baro rajono viršininku. 1927 m. spalio 15 d. paskirtas pasienio policijos Ukmergės baro viršininku. Nuo 1928 m. lapkričio 15 d. Ukmergės miesto ir apskrities policijos vadas. Nuo 1937 m. liepos 15 d. iki 1940 m. birželio 26 d. – Zarasų apskrities policijos vadas. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, atleistas iš pareigų gyveno savo ūkyje Viršuliškių kaime Širvintų rajone.

Gyvenimo pabaiga

1941 m. birželio 14 d. suimtas, išvežtas į Rešiotų konclagerį Krasnojarsko krašte ir ten 1942 m. sausio 3 d žuvo.

Žmona ir vaikai

Žmona Bronislava Bereznauskaitė – Svilienė (1902–1981 m.) su sūnumi Jurgiu (g. 1927 m.) ištremta į Oirot Turos rajoną, Altajaus krašte. Sūnus Eugenijus Svilas (1926–1949 m.) partizanų būrio vadas, slapyvardžiu „Slyva“ žuvo kovoje su „sovietiniais baudėjais“ Ukmergės rajone.

Apdovanojimai

Ordinai:

Vyčio kryžiaus 5 laipsnio (1923)
LDK Gedimino IV laipsnio (1928)

Medaliai:

Savanorių (1928)
Lietuvos Nepriklausomybės 10–čio (1928)
Latvijos išsivadavimo kovų 10–čio (1929)

Šaltiniai

LCVA, f. 930, apr. 2S, byla 328, f. 377, apr. 2, byla 189.
„Policija“ 1934 m. Nr. 21.
„Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“, VII tomas, 2007, psl. 238.
Vytautas Indrašius „Nepriklausomybės riteriai“, 1998, psl. 139–142.
Vilius Kavaliauskas „Lietuvos karžygiai“, tomas 5, psl. 652–656.