Kitos reikšmės Kanklės kino teatras Kanklės tradicinis styginis lietuvių liaudies muzikos instrumentas gnaibomasis chord

Kitos reikšmės – Kanklės (kino teatras).

Kanklės – tradicinis, styginis lietuvių liaudies muzikos instrumentas, gnaibomasis chordofonas, daugiastygė citra su trapecijos formos rezonatoriumi. Drauge su latvių kuoklėmis, lyvių kandla, estų kanele, suomių bei karelų kantele ir rusų guslėmis įeina į Baltijos sritims būdingų ir giminingų instrumentų šeimą, bendrasis jų pavadinimas – Baltijos psalteriumas.

Įvairios aukštaičių ir žemaičių kanklės Lietuvos nacionaliniame muziejuje

Konstrukcija

Tradicinių kanklių korpusas išskobtas iš lapuočių medienos, trapeciškas, su žvaigždutės pavidalo išpjova arba su apskritimu (kartais keliais) iš skylučių. Dangtis dažniausiai daromas iš eglės. Išilgai korpuso dažniausiai ištempta 5-12 stygų. Šiaurės rytų aukštaičių kanklės – luotelio, karsto, dažniausiai šešiabriaunio pavidalo, drūtgalys truputį įstrižas, aukštesnis už plonąjį galą, turi 5-7 stygas. Vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės plokščios, drūtgalys įstrižas, turi 9-12, kartais ir daugiau stygų. Šiaurės vakarų Žemaitijoje kanklės daromos suapvalintu arba spirale užsuktu drūtgaliu. Suvalkijoje tokių kanklių plonasis galas labai platus ir apvalus, jos turi 9-12, kartais 13 stygų. Istorijos šaltiniuose minimos ir 7-9 stygų Mažosios Lietuvos kanklės. Senoviškiausios aukštaičių ir žemaičių kanklės dažytos juodai, naujoviškesnės suvalkiečių dažytos juodais ir rudais dažais. Dabar vartojamos plieninės stygos, anksčiau – iš sausgyslių.

Dabar vartojamas modifikuotas kankles 1964 m. sukonstravo P. Kupčikas pagal P. Stepulio ir D. Mataitienės projektą, jų korpusas suklijuotas, natūralaus medžio spalvos, turi išpjovas šonuose, naudojami stygų aukščio keitikliai. Aukštosios kanklės turi 29 stygas, bosinės iki 20, kontrabosinės – 15 stygų.

Istorija

Kanklės paplitusios daugiausia Narvos kultūros areale Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje, kur gyveno sėliai, žiemgaliai, žemaičiai ir kuršiai. Į kankles panašūs turi ir kitų šiame areale gyvenusių tautų muzikos instrumentai – latvių kuoklės, suomių kantelė, estų kanele.

Kilmė ir vartosena susijusi su pirmykščiais tikėjimais. Gamybos papročiuose yra mirusiųjų kulto reliktų – medis kertamas ir kanklės dirbamos mirus šeimos nariui. Kanklių pavidalas ir spalva primena senovines transporto ir ritualines priemones (luotą, karstą), stygų skaičius sutampa su magiškaisiais skaičiais (5, 7, 9, 12), ornamentikoje yra saulės, šviesos ir kt. kosmologinių simbolių. Kanklės galėjo būti ir totemai: šiaurės rytų aukštaičių kanklės turi ir vandens paukščio bruožų. Vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės būna šaltųjų vandenų žuvies pavidalo.

Manoma, kad į Užnemunę kanklės galėjo patekti XV a. pr. – XVIII a. pr. per žemaičius, atsikėlusius iš senovės kuršių žemių. Kituose regionuose kanklių nebūta. Pirmąkart kanklės minimos 1580 m. Jono Bretkūno „Biblijos“ vertimo rankraštyje.

Grojimas

Kanklės liaudies muzikos ansamblyje „Rasa“

Tradicinėmis kanklėmis šiaurės rytų aukštaičiai skambino piršto nagu keturines (kartais dvejines) sutartines (melodinis kankliavimas), vakarų aukštaičiai, žemaičiai ir suvalkiečiai nagu ir brauktuku, kartais pirštais – liaudies dainas ir šokius (akordinis kankliavimas). Vakarų aukštaičiai ir žemaičiai XIX a. jas kartais vartojo šokių muzikos kapelose, suvalkiečiai sudarydavo kanklių ansamblius, kankliuodami dainuodavo.

Rekonstruotas tradicines kankles vartoja folkloro ansambliai. Skambinama pirštais ir brauktuku – plektru, kontrabosinėmis kanklėmis – dar ir specialiu plaktuku. Modifikuotąsias kankles naudoja liaudies instrumentų orkestrai, ansambliai. Roko muzikoje naudoja lietuvių folkroko grupės Atalyja, Žalvarinis.

Kanklininkai

XIX a. pab. – XX a. pr. šiaurės rytų aukštaičių kanklėmis kankliavo J. Ivanauskas, P. Čigas, M. Lapienė, P. Lapienė, J. Plepys, vakarų aukštaičių – J. Masaitis, K. Masaitis, žemaičių – S. Abromavičius, A. Bielskis, B. Bražinskas, P. Dargis, J. Jaunzemis, P. Zorys, P. Levickis, suvalkiečių – J. Alenskas, V. Bartuška, A. Kalvaitis, B. Kalvaitis, V. Kalvaitis, S. Popiera, P. Puskunigis, L. Puskunigis. Skriaudžių ansamblis „Kanklės“ įkurtas 1906 m., pirmasis vadovas P. Puskunigis.

Modifikuotosiomis kanklėmis skambina I. Balčytytė, L. Naikelienė, J. Slipkuvienė, Z. Stepulienė, R. Tamošaitienė, 1971 m. įkurtas Kanklių trio. Kanklėmis nuo 1945 m. mokoma skambinti Lietuvos muzikos akademijoje, nuo 1953 m. konservatorijose ir vaikų muzikos mokyklose. Panevėžio muzikos mokyklos kanklininkių ansamblis „Ašarėlė“ įkurtas 1994 metais, ansamblio vadovė Rima Mureikienė. Kanklininkių ansamblis „Ašarėlė“ 2007 m. nominuotas Lietuvos Karalienės Mortos diplomanto premija, o 2011 m. Lietuvos Karalienės Mortos laureato premija, bei kitais apdovanojimais.

Kanklių ansambliai bei draugijos

Skriaudžių folkloro ansamblis
Lietuvių kultūros draugija „“
Rygos muzikos ir teatro draugija
Rokiškio muzikos ir teatro draugija
Telšių muzikos ir teatro draugija

Kanklių leidiniai

Mėnesinis muzikinis leidinys

Literatūra

P. Stepulis. Kanklės. Vilnius. 1955
M. Baltrėnienė, R. Apanavičius. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai. Vilnius. 1991
R. Apanavičius ir kt. Senosios kanklės ir kankliavimas. Vilnius. 1994.
V. Palubinskienė. Tradicinis kankliavimas. Vilnius. 2001.

Šaltiniai

Romualdas Apanavičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV t.

Nuorodos

Vikiteka: Kanklės – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Romualas Apanavičius: Senovinės lietuvių kanklės 2012-01-03 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)
Kanklininko paminklas prie Kauno pilies

[1] Romualdas Apanavičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV t.