Purušartha

Purušartha (sanskritu: पुरुषार्थ, puruṣārtha) filosofinė hinduizmo sąvoka reiškianti tikslą ar žmogaus egzistencijos siekį. O purušartha savo ruožtu dar skaidoma į keturis tikslus, kurie apima tam tikrus žmogaus gyvenimo aspektus.

Tikslai

Purušarthos („žmogaus naudos“) samprata deklaruoja keturis žmogaus gyvenimo tikslus: artha, kama, dharma, mokša. Arthos sąvoka reiškia naudą plačiausia šio žodžio prasme: turtą, gerbūvį, aktyvią veiklą, valdymą, vadybą, – svarbu tik siekiant šių tikslų nedaryti žalos kitiems. Kama yra malonumas: muzika, poezija, fizinė meilė. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad kamos pripažinimimas kaip legitimaus religiniu požiūriu tikslo, įtraukia seksą į kultūros sferą; Indijos civilizacija yra vienintelė didžioji civilizacija, kurioje meilės menas ir technika nagrinėjami specialiuose traktatuose (žinomiausias -Vatsyayanos Kama-sutra sukurta apytikriai II a. pr. m. e. – IV a.), o erotinės skulptūros puošia šventoves (Khadžuraho ir kt. Indijoje bei Nepale).

Dharmos sąvoka purušarthos rėmuose paprastai patikslinama kaip varnašrama dharma ir reiškia pirmiausia pareigas, priderančias individui kaip kastos (varna) nariui ir priklausomai nuo gyvenimo stadijos (ašrama). Kaip kastos narys brahmanas privalo mokytis ir mokyti kitus, gali skaityti ir aiškinti vedas, karys-kšatrijas negali atsisakyti kautis (ši idėja vystoma Bhagavadgytoje), šudras turi sąžiningai atlikti ritualiniu požiūriu nešvarius darbus, negali skaityti Vedų, ir t. t. Prisilaikydamas savo kastos dharmos, individas didina savo gerų darbų sumą, gerina savo karmą, ir atvirkščiai – kastos normų nesilaikymas yra didžiausias nusižengimas, už kurį galimas ir greitas atpildas dar šiame gyvenime – individo pašalinimas iš kastos (o kartu ir iš bendruomenės) pančajato (kastos tarybos) sprendimu.

Ašramų principo laikymasis ne toks kategoriškas, ašrama-dharma yra daugiau idealus gyvenimo modelis. Pirma, jis rekomenduojamas tik trijų aukštųjų varnų nariams (brahmanams, kšatrijams, vaišjams). Antra, privalomos tik dvi pirmosios iš keturių stadijų:

1. brahmačari – dorovingas mokinys, studentas;
2. grihastha – namų šeimininkas, kuris pratesia giminę, auklėja vaikus, atnašauja aukas dievams;
3. vanaprastha – „miško gyventojas“, kuris vienas ar kartu su žmona apsigyvena miške, užsiima meditacija, dvasiniu savęs tobulinimu;
4. sanjasi – klajojantis asketas.

Paskutinės dvi stadijos siejamos su ketvirtuoju egzistenciniu tikslu – mokša, išsilaisvinimu iš samsaros, amžino įsikūnijimų srauto. Hinduistų supratimu aukščiausia transcendentine realybė, amžinas ir visaapimantis principas, Visatos ir visko egzistavimo pagrindas ir tikslas, visko pradžia ir pabaiga – Brahmanas. Brahmanas, panašiai kaip kinų dao, yra visur. Brahmaną tikintieji gali sutapatinti su aukščiausiuoju dievu (Višnumi, Šiva). Gyvuose padaruose brahmano dalelytė yra atmanas, tačiau dėl karmos poveikio individualus atmanas susietas su samsara.

Išnašos

1. For kāma, artha, and dharma as "brahmanic householder values", see Flood (1996:17). Cf. also Apte (1965:626); Hopkins (1971:78)