Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Debiutas – pirmųjų šachmatų partijos ėjimų grupė. Dažnai pasikartojančios ir atpažįstamos pirmųjų ėjimų sekos vadinamos debiutu arba gynyba (rečiau – partija ar pradžia), joms suteikiami pavadinimai` – pavyzdžiui, ispaniškoji partija ar siciliškoji gynyba. Yra daugybė įvairių debiuto galimybių, varijuojančių nuo ramaus pozicinio žaidimo (Cukertorto debiutas) iki aršaus taktinio (Latviškasis gambitas arba dviejų žirgų gynyba, ypač Wilkes-Barre variantas).

Ėjimų seka, kuri pripažinta standartine arba atitinka aprašytąją literatūroje (arba  – Encyclopedia of Chess Openings) vadinama standartiniu ėjimu. Ėjimas, kuris nėra standartinis, vadinamas nauju arba nestandartiniu. Patyrę šachmatų žaidėjai debiutų studijoms skiria ne vienerius metus, debiutų teorija nuolat tobulinama.

Šachmatų debiutų enciklopedija – knygų rinkinys (šiuo metu ir elektroninė duomenų bazė), aprašantis šachmatų debiutus. Ėjimai buvo atrinkti iš kelių šimtų tūkstančių meistrų partijų, iš (leidžiamas nuo 1966 m.) analizių ir žinomų šachmatų žaidėjų sudėti į vieną vietą. ECO ir Chess Informant leidžia Serbijos kompanija „“. Šie debiutai surūšiuoti pagal , kuri aiškiai nurodo geriausius ėjimus.

ECO rūšiuoja debiutus ne pagal tradicinius pavadinimus, bet pagal unikalią numeravimo sistemą, kurią taip pat naudoja ir kiti šachmatams skirti leidiniai. Yra penkios pagrindinės kategorijos – nuo A iki E, kiekviena jų skirstoma į šimtą subkategorijų.

• Siciliškoji gynyba
• Ispaniškoji partija
• Prancūziškoji gynyba

Pagrindinis straipsnis – Siciliškoji gynyba.

Ši žaidimo pradžia vadinama Siciliškąja gynyba. Baltųjų karaliaus pėstininkas eina e4, juodųjų c pėstininkas – į c5. Būtent juodieji paeidami pėstininku į c5 langelį sukuria tokią poziciją, kuri ir vadinama Siciliškąja gynyba. Juodieji, nenorėdami kartoti baltųjų ėjimo ir žaisti atviros partijos, dėl lentos centro kovoja iš c linijos. Šiame debiute baltieji dažniausiai turi pranašumą karaliaus lentos pusėje, juodieji – valdovės pusėje. Pavadinimą šiai pozicijai XVII amžiuje suteikė Džioakinas Grekas.

Įprastinis Siciliškosios gynybos variantas pradedamas 1.e4 c5. Po dažniausiai daromo ėjimo 2.Žf3, juodieji atsako 2…d6, 2…Žc6 arba 2…e6. Jei baltieji žaidžia 3.d4, juodieji dažniausiai atsako 3…cd. Gauta pozicija yra viena labiausiai komplikuotų šiuolaikinėje šachmatų praktikoje, kai baltieji turi figūrų išvystymo ir kontroliuojamos erdvės pranašumą, o juodieji pasižymi pėstininkų pranašumu centre ir laisva c linija.

Populiariausi Siciliškosios gynybos variantai:

• Drakono
• Naidorfo
• Klasikinis
• Ševeningeno

Pagrindinis straipsnis – Ispaniškoji partija.

Kita populiari žaidimo pradžia yra Ispaniškoji partija. Pirmieji ėjimai:

1.e4 e5 2.Žf3 Žc6 3.Rb5

Tai vienas populiariausių debiutų. Galima tokia daugybė variantų, kad Šachmatų debiutų enciklopedijoje visi kodai nuo C60 iki C99 skirti vien tik jiems. Debiutas anglakalbėse šalyse vadinamas ispanų XVI a. kunigo vardu. Jis šio ir kitų debiutų studijas aprašė 1561 m. išleistoje 150 psl. knygoje . Tačiau šis debiutas buvo žinomas dar anksčiau – aptinkamas 1490 m. rašytame Getingeno rankraštyje.

Populiariausi variantai:

• (3…a6)
• (3…Rc5)
• (3…Žge7)
• (3…Žf6)
• (3…Žd4)
• (3…d6)

Pagrindinis straipsnis – Prancūziškoji gynyba.

Prancūziškoji gynyba pradedama ėjimais:

1.e4 e6

Ši gynyba pasižymi solidumu ir atsparumu, nors iš pradžių ji truputį varžo juodųjų pozicijas, nes pėstininkas stovintis e6 langelyje trukdo išvesti juodųjų rikį. Juodieji įgyja geras kontraatakavimo pozicijas valdovės pusėje, kai baltieji stengiasi išnaudoti karaliaus pusę. Gynyba pavadinta po korespondecinių šachmatų mačo, žaisto tarp Londono ir Paryžiaus 1834 m. (nors egzistuoja ir ankstesni šios gynybos pavyzdžiai). Populiariausi variantai:

• Klasikinis
• Pasikeitimo
• Tarašo
• Rubinšteino
• Vinaverio
• Stūmimo

Nors debiutuose yra daugybė ėjimų variantų, bendrieji tikslai yra tie patys. Pirmasis ir svarbiausias – kaip ir kituose žaidimo etapuose: išvengti mato ir stengtis neprarasti figūrų. Pagrindiniai debiuto strateginiai tikslai yra šie:

• greitas figūrų išvystymas patogiuose, daug laukelių kontroliuojančiose arba perspektyviose pozicijose;
• lentos centro užėmimas pėstininkais;
• karaliaus saugumo užtikrinimas, kuris dažniausiai pasiekimas rokiruote;
• stabilios, tvirtos pėstininkų grandies suformavimas;
• sunkiųjų figūrų sujungimas, taip kad jos užimtų atviras ar pusiau atviras linijas bei gintų viena kitą;
• žaidimo plano tąsos mitelšpilyje ir endšpilyje rengimas;
• priešininko planų ardymas.

Vienas pagrindinių debiuto tikslų – išdėlioti (išvystyti) figūras laukeliuose taip, kad jos turėtų kuo didesnę įtaką žaidimui. Todėl žirgai paprastai užima f3, c3, f6 ir c6 laukelius (kartais e2, d2, e7 arba d7), ir abiejų žaidėjų e ir d pėstininkai judinami tam, kad rikiai galėtų būti išvystyti. Taip pat rikiai gali būti perkeliami į fianchetto pozicijas, pvz., – g3 ir Rg2. Kuo greičiau figūros išvystomos, tuo geriau. Valdovė paprastai išvystoma vėliau, kadangi pradžioje ją lengva atakuoti kaip vertingiausią figūrą, o jos atsitraukimas praloštų . Rekomenduojama nedaryti ėjimo tą pačia figūra du kartus, jei nėra svarbaus reikalo, kad būtų išvengta laiko kitų figūrų išvedimui praradimo.

Žaidimo pradžioje neaišku, kurioje lentos vietoje vyks svarbiausia kova. Iš centro figūras galima perkelti į bet kurią vietą palyginus lengvai, o tai gali turėti triuškinantį poveikį priešininkui. Klasikinė teorija skelbia, kad centro kontrolė lengviau pasiekiama perkeliant ten pėstininkus, idealiu atveju – d4 ir e4 (arba d5 arba e5 žaidžiant juodaisiais). Tačiau hipermodernistai įrodė, kad ne visada būtina ir net nepageidautina užimti centrą tokiu būdu, kadangi per platus pėstininkų frontas gali būti lengvai atakuojamas ir sunaikinamas. Įspūdingai atrodantis pėstininkų frontas mažai vertas, jei nėra galimybių jį apginti kitomis figūromis. Hipermodernistai propagavo centro kontrolę per atstumą figūromis, varžovo centro gynybos pralaužimą ir centro užėmimą atidedant vėlesnei žaidimo fazei. Ši teorija leido sukurti tokius debiutus kaip Aliochino gynyba – 1. e4 Žf6 2. e5 Žd5 3. d4 d6 4. c4 Žb6 5. f4 (Keturių pėstininkų ataka). Baltieji turi įspūdingą pėstininkų kontroliuojamą centrą, bet juodieji tikisi jį laikui bėgant sunaikinti, atveriant baltųjų pozicijas.

Karalius lentos centre yra pažeidžiamas bei gali sulaukti įvairių smūgių, po kurių gali būti praloštos figūros ar net susidaryti mato pozicija. Todėl abiem žaidėjams siektina debiuto metu daryti rokiruotę arba patraukti karalių į šoną dirbtinės rokiruotės būdu.

Dauguma debiutų siekia išvengti tokių pėstininkų silpnybių kaip , ir t. t., kadangi partijos pabaigoje tokie silpni pėstininkai gali tapti priešininko atakos taikiniu ir būti prarasti. Kai kurie debiutai sudaro tokias silpnybes, jei jos leidžia greitai išvystyti figūras ir pereiti į stiprią ataką. Kai kurie nesubalansuoti debiutai juodaisiais naudoja šią idėją, pvz., ar siciliškoji gynyba. Tuo tarpu kiti debiutai, kaip Aliochino ar provokuoja varžovą ištęstam žaidimui, kuriame atsiranda pėstininkų silpnybės. Be to, reikia vengti ir silpnų laukų, kurių negali užpulti pėstininkas, atsiradimo, nes juose gali įsitvirtinti priešo figūros – žirgai, rikiai ir sudaryti placdarmą puolamosioms operacijoms.

Be šių idėjų, kiti strateginiai įpusėjusio žaidimo (mitelšpilio) planai gali būti perkeliami į debiutą. Tai pėstininkų pralaužimo planai sukuriant kontržaidimą, sukuriant silpnas grandis varžovo pėstininkų struktūroje, įgyjant esminių laukelių kontrolę, darant naudingus keitimus menkesnėmis figūromis (pavyzdžiui, gaunant rikių porą, vietoj rikio ir žirgo ar dviejų žirgų atviroje pozicijoje) arba įgyjant erdvės pranašumą centre ir/ar flanguose.

Vienas svarbių bendrų principų šachmatų strategijoje yra figūrų sąveika. Dažnai mitelšpilyje ar endšpilyje efektą duoda sunkiųjų figūrų įsiveržimas į priešo stovyklą. Jį planuoti ir ruošti verta dar debiute – bokštais užimamos pusiau atviros (dažniausiai c ar f arba d, e vertikalės) ar atviros linijos, taip, kad bokštas remiamas kito bokšto ar valdovės sugebėtų prasiveržti į priešininko stovyklos 6,7 ar 8 (žaidžiant baltais) ar 3,2,1 (žaidžiant juodais) gulstines. Jei planuojama ataka prieš rokiravusį karalių ar valdovės flange, tai sunkiosios figūros laikomos ar permetamos į tą flangą. Ataka prieš nerokiravusį karalių dažnai būna efektyvi bokštus ir valdovę atvedus į centrines linijas. Toks figūrų sujungimas yra būdingas žaidimo plano tąsai vėlesniuose partijos etapuose.

Žaisti būtina atsižvelgiant į priešininko planus. Tai itin svarbu lošiant juodomis figūromis, kai žaidimo iniaciatyva paprastai būna baltųjų pusėje. Jei jau debiute priešininkas atakuoja pėstininkais karaliaus flange (pvz., kai kurie Siciliškos gynybos variantai), tai efektyvus kontrplanas būtų pozicijos atvėrimas centre ar priešingame flange, jei į ten rokiravo varžovo karalius.

Dauguma rašytojų (pavyzdžiui, „Šachmatų debiutų idėjose“) komentuoja, kad baltųjų pagrindinis uždavinys – išsaugoti ir padidinti pranašumą gautą pirmo ėjimo teise, o juodųjų – išlyginti žaidimą. Daugelis debiutų suteikia šansą juodiesiems žaisti agresyviai siekiant pranašumo iš pat pradžių. Pasak , debiutų tikslas – sukurti dinamišką disbalansą tarp dviejų pusių, kuris apibrėš įpusėjusio žaidimo būdą ir strateginius planus, pasirinktus abiejų pusių. Pavyzdžiui, Prancūziškosios gynybos Vinaverio variante baltieji siekia išnaudoti savo rikių porą ir erdvės pranašumą rengiant ataką prieš juodųjų karalių, kai juodieji siekia situaciją paprastinančių keitimų (iškeisti vieną baltųjų rikių, atimant varžovo pozicijos pranašumą) ir kontratakuoti susilpnėjusius baltųjų valdovės pusės pėstininkus.

Šachmatų istorijos pradžioje dėl šachmatų notacijos sistemos trūkumo buvo labai sunku užrašyti ėjimus. Buvo įprasta priskirti pavadinimus ėjimų sekoms, kad būtų lengviau juos aptarti. Debiutų teorija moksliškai buvo pradėta tyrinėti nuo 1840 m., daug debiutų variantų buvo atrasta ir pavadinta šiuo periodu ir vėliau. Tačiau vystėsi chaotiškai ir daugelis vardų yra daugiau istoriniai atsitiktinumai, nei sistemiškai suteikti vardai. Seniausi debiutai paprastai vadinami geografinių vietų ar žmonių pavadinimais. Daug ėjimų pavadinta tautų vardais – pavyzdžiui, angliškasis debiutas, ispaniškoji partija, prancūziškoji gynyba, , škotiškoji partija, rusiškoji partija, itališkoji partija, skandinaviškoji gynyba ar siciliškoji gynyba. Miestų vardai taip pat naudojami, pavyzdžiui, Viena () ar Berlynas (Berlyno gynyba). gavo vardą nuo Katalonijos regiono Ispanijoje. Taip pat daug debiutų vadinami žaidėjų pavardėmis. Vardas duodamas debiutui ne tik pagal pirmo jį panaudojusio žaidėjo vardą, bet dažniau pagal to, kuris jį išpopuliarino ar viešai analizavo. Eponiminiai debiutai – Aliochino gynyba, ar . Kai kuriems debiutams duoti 2 žmonių vardai, pavyzdžiui, Karo-Kano gynyba. Keletas debiutų yra aprašomieji – Giuoco Piano (arba itališkoji partija; itališkai „ramus žaidimas“). Proziškesni pavadinimai – dviejų žirgų gynyba arba . Aprašomieji pavadinimai retesni. Kai kurie debiutai turi įmantrius vardus, dažnai gyvūnų pavadinimus. Šitaip debiutai buvo pradėti vadinti XX a. Tada įprastesni ar dažnesni ėjimų sekų debiutų ėjimai jau buvo pavadinti, tačiau nauji, kurių dauguma buvo neįprasti ir nauji buvo pavadinti orangutango, , ar ežio vardais. Dar vienas toks pavadinimas – Juodųjų žirgo tango.

Debiutams klasifikuoti naudojama nemažai terminų. Dažniausiai naudojami – partija, gynyba, gambitas, debiutas ir variantas, rečiau pasitaikantys – sistema, ataka, kontrataka, kontrgambitas, atvirkštinis. Jie naudojami labai nepastoviai ir nesistemiškai. Pavyzdžiui, kai kurie tautų vardais pavadinti debiutai: škotiškoji partija, angliškasis debiutas, prancūziškoji gynyba ir rusiškoji partija. Škotiškoji partija ir angliškasis debiutas yra baltųjų debiutai, prancūziškoji iš tikrųjų yra gynyba, rusiškoji partija taip pat. Nors ir nėra preciziškos debiutų apibrėžimo praktikos, vis tik, yra kai kurie bendrumai:

Partija

Sąvoka naudojama tik seniausiems debiutams – pavyzdžiui, škotiškoji partija, , .

Debiutas

Kartu su „variantu“ – dažniausiai naudojamas terminas, dažniausiai tai būna pirmas ėjimas. Taip pat dažnai tai būna pradžia, kurioje baltieji padaro ėjimą ir laukia atsakymo, kuris nėra vienintelis ir apibrėžtas teorijoje tik kaip vienas iš keleto galimų variantų.

Variantas

Paprastai naudojamas aprašyti ėjimų variantui, kurie daromi dažniau naudojamame debiute – pavyzdžiui, pasikeitimo variantas atmestajame valdovės gambite.

Gynyba

Visada naudojamas juodųjų debiutui pavadinti – pavyzdžiui, dviejų žirgų gynyba arba , jei ji – atvirkštinė, tada vadinama baltųjų gynyba.

Gambitas

Debiutas, kurio metu aukojama figūra, dažniausiai vienas ar daugiau pėstininkų, nors retkarčiais pasitaiko ir figūrų aukojimai (pavyzdžiui, ). Gambitai gali būti žaidžiami tiek baltaisiais (pvz., karaliaus gambitas), tiek juodaisiais (pvz., latviškasis gambitas). Pilname debiuto pavadinimame dažnai naudojami žodžiai „priimtas“ ar „atmestas“, priklausomai nuo to, kirto oponentas ar nekirto figūrą. Kai kuriais atvejais figūros aukojimas tik laikinas. Pavyzdžiui, po 1.d4 d5 2. c4 dc (Priimtasis valdovės gambitas), baltieji gali atgauti pėstininką 3. Va4+ jei tik norėtų (tiesa, po atsakymo 3…Žc6 kirsti iš karto negali, nes praranda kitą pėstininką).

Gambitas siūlomas atsakant į varžovo surengtą gambitą, arba bet koks gambitas žaidžiamas juodųjų. Pavyzdžiai – atsakant į karaliaus gambitą ir Greko kontrgambitas (Senovinis latviškojo gambito pavadinimas).

Sistema

Figūrų vystymo būdas, kuris gali būti naudojamas prieš daugelį varžovo pozicijų. Pavyzdžiai: , , ir .

Ataka

Kartais naudojama įvardinti agresyviam arba provokuojančiam debiutui, tokiam kaip Albino-Šataro ataka (arba Šataro-Aliochino ataka), Keptų kepenų ataka Dviejų žirgų gynyboje ir Grobo ataka. Kai kuriais atvejais vadinama juodųjų gynybinė sistema, pritaikyta baltiesiems kaip Indiškojoje karaliaus atakoje. Kai kuriais atvejais pavadinimas naudojamas ironiškai, kaip gana nepavojinga Durkino ataka (dar vadinama Durkino debiutu).

Atvirkščiai

Juodųjų debiutas žaidžiamas baltaisiais arba dar rečiau baltųjų debiutas žaidžiamas juodųjų. Pavyzdžiai – (iš angliškojo debiuto) ir Atvirkščiasis vengriškasis debiutas.

Keletas debiutų turi priešdėlį „Anti-“. Šie debiutai skirti išvengti tam tikros pozicijos, pavyzdžiui, (prieš Maršalo ataką ispaniškoje partijoje) ir (prieš Merano variantą )

Debiutų klasifikacijai egzistuoja įvairios klasifikavimo schemos. Dažniausiai naudojama ECO sistema. Pradinė šachmatų lentos pozicija baltiesiems leidžia rinktis iš 20 ėjimų. Iš jų populiariausi – 1. e4, 1. d4, 1. Žf3 ir 1. c4, kadangi jais greičiausiai išvystomos figūros ir įgyjama . Keletas kitų ėjimų laikomi neblogais, bet mažiau atitinkančiais debiuto tikslus nei 4 populiariausi. (1. Žc3), išvysto žirgą į gerą laukelį, bet blokuoja baltųjų c laukelio pėstininką, taip ribodamas lankstumą, be to, po 1…d5 žirgas gali būti išspirtas į gana vidutinišką žirgui pradžioje laukelį d4. Tačiau po 1.Žf3 analogiškas 1…e5? tiesiog netenka pėstininko. (1.f4) valdo centrą, bet nepadeda vystytis ir susilpnina karaliaus pozicijas.

Sokolskio debiutas 1.b4, valdovės sparno fianchetto 1.b3 ir karaliaus sparno fianchetto 1.g3 truputį padeda vystyti figūras, bet centrą kontroliuoja gana periferiškai ir yra lėtesnio tempo nei kiti populiaresni debiutai. Likusios 11 galimybių retai naudojamos aukščiausiame šachmatų lygyje. Net ir geriausieji iš 11 yra gana lėti, tokie kaip 1.c3, d3 ir 1.e3. Blogiausi arba ignoruoja centrą ir vystymą, pavyzdžiui, 1.a3 ar 1.h3, susilpnina baltųjų pozicijas (pavyzdžiui, 1.f3 ir 1.g4) arba perkelia žirgus į kraštinius laukelius (1.Ža3 ir 1.Žh3).

Juodieji turi 20 būdų atsakyti į baltųjų debiutą. Daugelis iš jų yra veidrodiniai populiariausių baltųjų ėjimų atspindžiai, tik lėtesnio tempo. Gynyba pradedama 1…c6 ar 1…e6, su dažnai sekančiu centro pralaužimu 2…d5. Gynyba su ankstyvu …d6 ir paremta karaliaus pusės flango taip pat dažnai žaidžiama.

Vienas iš gana pagristų debiutų grupavimo būdų:

• Sudvejinto karaliaus pėstininko arba atviros partijos (1.e4 e5)
• Karaliaus pėstininko arba pusiau atviros partijos (1.e4 ir kita)
• Sudvejinto valdovės pėstininko arba uždaros partijos (1.d4 d5)
• Valdovės pėstininko arba pusiau uždaros partijos (1.d4 ir kita)
• Flanginiai debiutai (įskaitant 1.c4, 1.Žf3, 1.f4 ir kita)
• Neįprasti pirmieji baltųjų ėjimai

Pagrindinis straipsnis – Atvira partija.

Baltieji pradeda 1.e4 (paeidami karaliaus pėstininku 2 laukelius). Tai populiariausias debiutinis ėjimas ir jis turi daugelį stiprių pusių – iškart kontroliuoja centrą ir išlaisvina 2 figūras (valdovę ir rikį). Seniausi debiutai pradedami 1.e4 ir daugelis patenka į Épine Dorsale sekas. Bobis Fišeris vadino 1.e4 „geriausiu išbandytu (ėjimu)“. Trūkumai tokie, kad 1.e4 perkelia pėstininką į neapgintą laukelį ir susilpnina d4 ir f4; vengrų meistras melodramatiškai sakė, kad “Po 1.e4 baltųjų žaidimas – agonijoje”. Jei juodieji atsako 1…e5, rezultatas – atvira partija.

Populiariausias antras baltųjų ėjimas yra 2.Žf3 (Karaliaus žirgo debiutas), kuris atakuoja juodųjų karaliaus pėstininką, ruošiantis trumpajai rokiruotei ir tikintis apginti valdovės pėstininko poziciją langelyje d4. Juodųjų įprastas atsakymas yra 2…Žc6, kuris paprastai veda į ispaniškąją, itališkąją ar škotiškąją partijas bei dviejų žirgų gynybą. Jei juodieji intensyviai laikosi simetrijos ir kontratakuoja baltųjų centrą su 2…Žf6, debiutas vadinamas rusiškąja partija (arba Petrovo gynyba).

Populiariausios alternatyvos 2.Žf3 yra 2.Žc3 (), 2.Rc4 (Rikio debiutas) ir 2.f4 (Karaliaus gambitas). Visi šie trys debiutai panašūs vienas į kitą, ypač rikio debiutas dažnai virsta Vienos partijos variantais. Karaliaus gambitas buvo labai populiarus XIX a. Baltieji aukoja pėstininką greitesniam išvystymui ir juodųjų pėstininko išstūmimui. Vienos partijoje dažnai atakuojamas juodųjų centras, naudojantis f2-f4 pėstininkų pranašumu. centro partijoje (2.d4), baltieji nedelsiant atveria centrą, bet jei pėstininkas atgaunamas po 2…exd4, baltieji turi kovoti vos pranašesniu valdovės vystymu po 3.Vxd4. Alternatyva – aukoti vieną ar du pėstininkus – kaip centriniame gambite arba po to dažnai pasitaikančiame šiaurės gambite. Ankstyvi valdovės išvystymai kaip Parhamo atakoje ar Napoleono debiute atrodo mėgėjiškai. Iš tiesų jie dažniausia žaidžiami naujokų, nors Parhamo ataka buvo žaidžiama keliuose didmeistrių turnyrų partijose. Portugališkasis debiutas, Alapino debiutas, Konstantinopolskio debiutas ir yra reti.

Kalbant apie gynybą šio tipo partijose, tik Damiano gynyba iš tiesų yra prasta, nors ir latviškasis gambitai taip labai rizkingi žaidžiant juodaisiais. Filidoro gynyba šiuolaikiniuose šachmatuose nėra populiari, kadangi baltieji įgyja erdvės pranašumą, o juodieji, nors ir tvirtas, bet pasyvias ir suvaržytas pozicijas.

• 1.e4 e5 Sudvejinto karaliaus pėstininko debiutas arba atvira partija
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.Rb5 Ispaniškoji partija
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.c3
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.d4 Škotiškoji partija
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.Rc4 Rc5 Itališkoji partija
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.Rc4 Rc5 4.b4 Evanso gambitas
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.Rc4 Žf6 Dviejų žirgų gynyba
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.Rc4 Re7 Vengriškoji gynyba
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.Žc3 Žf6
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.Žc3 (be ankstyvo 3…Žf6)
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.g3 Konstantinopolskio debiutas
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žf6 Rusiškoji partija
• 1.e4 e5 2. Žf3 d6 Filidoro gynyba
• 1.e4 e5 2. Žf3 f5 Latviškasis gambitas
• 1.e4 e5 2. Žf3 d5
• 1.e4 e5 2. Žf3 Vf6 Greko gynyba
• 1.e4 e5 2. Žf3 f6 Damiano gynyba
• 1.e4 e5 2. Rc4 Rikio debiutas
• 1.e4 e5 2. Žc3
• 1.e4 e5 2. f4 Karaliaus gambitas
• 1.e4 e5 2. d4 ed 3. Vxd4 Centro partija
• 1.e4 e5 2. d4 ed 3. c3 Centrinis gambitas
• 1.e4 e5 2. d4 ed 3. c3 dc 4. Rc4 cb 5. Rxb2 Šiaurės gambitas
• 1.e4 e5 2. Vh5 Parhamo ataka
• 1.e4 e5 2. Rb5 Portugališkasis debiutas
• 1.e4 e5 2. c3 Lopezo debiutas
• 1.e4 e5 2. Žf3 Žc6 3.Re2
• 1.e4 e5 2. Že2 Alapino debiutas
• 1.e4 e5 2. Vf3?! Napoleono debiutas

Pagrindinis straipsnis – Pusiau atvirasis debiutas.