Gyvenimo lygis

Gyvenimo lygis – ekonominis ir socialinis kriterijus, apibūdinamas materialinėmis gyvenimo sąlygomis, asmens arba namų ūkio perkamąja galia. Tai vienas svarbiausių socialinės raidos indeksų.

Įvairių Europos valstybių Lorenzo rodikliai. Kuo rodiklis didesnis, tuo pajamų skirtumai didesni.

Rodikliai

Gyvenimo lygis priklauso nuo to, kiek asmuo ar namų ūkis gauna ir kokios yra perkamų prekių bei paslaugų kainos. Kintančiomis vidutinėmis pajamomis vertinamas visos visuomenės ar jos sluoksnių gyvenimo lygio kitimas. Šalies gyventojų gyvenimo lygio kilimu dažniausiai vertinama ekonominė pažanga kaip galutinis ekonominės veiklos tikslas, todėl kaip bendriausias gyvenimo lygio rodiklis tarptautiniuose palyginimuose naudojama bendrojo vidaus produkto (BVP), tenkančio vienam gyventojui, arba , tenkančių vienam gyventojui, rodikliai. Jie ne visai tiksliai apibūdina gyvenimo lygį, nes dažniausiai dar būna neformali (neapskaitoma) ekonominė veikla, o gyvenimo lygis priklauso ne tik nuo vidutinių pajamų, bet ir nuo pajamų pasiskirstymo visuomenėje.

Pripažįstama, kad net esant toms pačioms vidutinėms pajamoms šalyje, kurioje yra didelė gyventojų , gyvenimo lygis žemesnis negu šalyje, kurioje ši diferenciacija mažesnė. Gyvenimo lygio sinonimu dažnai laikomas gyvenimo standartų terminas, bet jis labiau pabrėžia ne esamos padėties vertinimą, o siekius, žemiausiems gyventojų sluoksniams siektiną gyvenimo lygį.

Tyrimai

Duomenų apie gyvenimo lygio pagrindinis šaltinis – namų ūkių biudžetų arba gyventojų pajamų ir išlaidų tyrimai, periodiškai atliekami visose civilizuotose šalyse. Šie tyrimai, be pajamų ir vartojimo išlaidų, apima ir būsto kokybę, apsirūpinimą ilgalaikio vartojimo reikmenimis bei kitas materialinei gerovei svarbias sąlygas. Vertinant gyvenimo lygį susiduriama ir su kitomis problemomis: vienodo dydžio pajamos lemia skirtingą gyvenimo lygį namų ūkiams, kuriuose yra skirtingas išlaikomų narių skaičius. Gyvenimo lygis taip pat priklauso nuo galimybės gauti viešąsias paslaugas, kurios gyventojams teikiamos nemokamai, ir nuo gamtinės bei socialinės aplinkos. Šiuos dalykus sunku kiekybiškai įvertinti, todėl tokiais atvejais kartais vartojamas ne gyvenimo lygio, o gyvenimo kokybės terminas. Visuomenės pajamų pasiskirstymą parodo Lorenzo kreivė.

Engelio dėsnis

Prūsijos statistikas nustatė dėsningą priklausomybę: didėjant asmeninėms pajamoms sąlyginės išlaidos maisto produktams nedidėja, išlaidos drabužiams, būstui ir komunalinėms paslaugoms didėja nežymiai, o labai išauga išlaidos švietimo, mokslo, kultūriniams ir kitiems nematerialiems poreikiams, kas leidžia visuomenei šiose sferose steigti ir didinti valstybės pajamas. Ši priklausomybė pavadinta Engelio dėsniu.

Politika

Valstybės vykdomoje paramos skurstantiesiems politikoje dažnai nustatomi minimalūs gyvenimo standartai – apskaičiuojama, koks būtinas minimaliems poreikiams patenkinti ir kokia jo kaina. Ekonomiškai stipresnėse šalyse dažniausiai pripažįstama valstybės atsakomybė už tai, kad visiems gyventojams būtų garantuotas bent minimalus gyvenimo lygis arba minimalūs gyvenimo standartai.

Lietuvoje

Lietuvoje kaip vienas pagrindinių socialinės paramos skurstantiesiems kriterijų 1990 m. įvestas (MGL) rodiklis, su juo susieta teisė į ir dydis.

Iš pradžių MGL sudarė apie 40 % vidutinio darbo užmokesčio – nuo 1990 m. sausio MGL buvo 70 rb, nuo 1990 m. spalio – 100 rb. Didėjant prekių ir paslaugų kainoms MGL buvo nepakankamai didinamas ir 1998–2004 m. tesudarė 125 Lt, arba apie 10-15 % vidutinio darbo užmokesčio. 2003 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui sudarė daugiau kaip 40 % ES šalių vidurkio ir buvo didesnis tik už vienos Europos Sąjungos šalių kandidačių – Latvijos BVP vienam gyventojui.

Šaltiniai

1. Romas Lazutka. Gyvenimo lygis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 723 psl.
2. Romas Lazutka. Gyvenimo lygis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 723 psl.