Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Baldakimas (it. baldacchino) – architektūrinė keturių, viršuje sujungtų, kolonų konstrukcija, kuria apgaubiamas altorius, šventojo karstas ar antkapinis paminklas. Baldakimas simbolizuoja po juo esančio asmens ar daikto išskirtinumą, šventumą, atsiribojimą nuo žemiškosios būties. Žymiausias yra Berninio darbo baldakimas šv. Petro bazilikoje Romoje.

Bažnytinėse apeigose (taip pat ir Lietuvoje) baldakimu taip pat vadinamas ant keturių lazdų ištemptas audinio stogelis per bažnytines procesijas nešamas virš celebruojančio kunigo galvos (lot. umbella coelum). Tokio tipo baldakimai naudojami ir perkeliant arba demonstruojant relikvijas. Stacionarusis – paremiamas kolonomis, stulpeliais ar , kartais pakabinamas. Būna kupolo, bokštelio, stogelio, palapinės pavidalo. Daromas iš akmens, medžio, metalo, dekoratyvinių audinių.

Baldakimas dekoruojamas ornamentais, emblemomis, kutais, viršuje įkomponuojama karūna, kryžius ar statula.

Pirmieji baldakimai pasirodė Rytų šalyse, kaip nešiojamos stoginės, aptrauktos brangiu Bagdado šilku. Europoje nešiojamieji ir stacionarieji išpopuliarėjo viduramžiais.

Lietuvoje stacionarieji dažni įvairių stilių bažnyčiose (Šv. Teresės bažnyčios Vilniuje sakyklos, XVIII a. 2 pusė; Šv. Mato bažnyčios Rokiškyje sakyklos, 1882). Itin populiarūs audekliniai procesijose naudojami baldakimai. Žemaitijoje drobiniai buvo įrengiami virš svečių lovų.