Irminonų kalbos

Irminonų kalbos, arba Elbės germanų kalbos – vokiečių kalbininko (Friedrich Maurer) knygoje „Nordgermanen und Alemanen“ („Šiaurės germanai ir alemanai“) pasiūlytas terminas, kuriuo vadinama nepaliudyta prokalbė, arba vakarų germanų dialektų grupė, iš kurios kilo alemanų, lombardų, ir bavarų tarmės. Antikos ir viduramžių laikotarpiu numanomos irminonų kalbų palikuonės padarė didelę įtaką gretimoms vakarų vidurio tarmėms, o vėliau, kaip bendrinės vokiečių kalbos forma, visai vokiečių kalbai apskritai. Kitos dvi vakarų germanų dialektų grupės – ingevonų ir istevonų kalbos.

Germanų dialektinių grupių paplitimas apie pirmuosius mūsų eros metus:

  Šiaurės germanų kalbos

  Ingevonų kalbos

  Istevonų kalbos

  Irminonų kalbos

  Rytų germanų kalbos

Terminas „irminonų kalbos“ sudarytas pagal , kultūrinį-kalbinį germanų genčių junginį; irminonus mini Tacitas savo knygoje „Germania“.

Išnašos

1. Friedrich Maurer (1942) Nordgermanen und Alemannen: Studien zur germanische und frühdeutschen Sprachgeschichte, Stammes- und Volkskunde, Strasbourg: Hünenburg.
2. Tac. Ger. 2