Audimo staklės

Audimo staklės – įtaisas ar mašina audiniams austi.

Horizontaliosios audimo staklės

Mechaninės audimo staklės

Sandara

Audimo staklių schema. i - šaudyklė ataudams perpinti, h - skietas, c - nytys.

Turi metmenų tiekimo mechanizmą, kreiptuvą metmenų krypčiai keisti, metmenų vėrimo (jas kilnojant sudaromos žiotys), ar kitokį įtaisą ataudams pratiesti, skietą ataudams prie prieaudo primušti. Žiotys audžiant paprastu (2–8 nyčių) pynimu sudaromos kumšteliniu mechanizmu, sudėtingu (iki 14–28 nyčių) pynimu – nytkėlėmis. Į jas pynimo programa perkeliama mechaniniai ar elektroniniais įtaisais – audimo kortomis. Sudėtingų raštų audiniams naudojama Žakardo mašina, ji gali kilnoti ir pavienius metmenis.

Be šių mechanizmų, audimo staklės dar turi pagalbinių mechanizmų ir įtaisų. Tai spalvotų ataudų valdymo įtaisai, metmenų bei ataudų saugikliai, kurie sustabdo stakles trūkus bent vienam siūlui, šaudyklių ar kitokie ataudo pratiesimo mechanizmų apsaugos ar kontrolės įtaisai, atmušos mechanizmai, automatiniai keitimo mechanizmai, pavaros bei valdymo mechanizmai. Modernios audimo staklės turi dar mikroprocesorinės automatikos įtaisų trūkusiems ataudams automatiškai surasti, jų pakuotėms keisti, audinio rietimui išimti, staklių užtaisymui pagreitinti. Be to, daug kur audyklose jau naudojamos kompiuterinės sistemos audimo technologiniam procesui valdyti.

Pagal ataudo pratiesimo būdą audimo staklės skirstomos į šaudyklines, kuriose ataudas tiesiamas šaudykle ar šeiva ir bešaudykles, kuriose ataudas tiesiamas sviedikliu, oro srautu, vandens čiurkšle, iešmais – rapyromis, pagal tai būna sviediklinės, pneumatinės, hidraulinės, iešminės audimo staklės.

Šaudyklinės audimo staklės gali būti rankinės, kuriose šeiva keičiama rankomis ir automatinės (keičiama automatiškai). Pagal tai, kiek audiniui austi vienu metu sudaroma žiočių, audimo staklės būna vienažiotės ir daugiažiotės. Dažnai tomis pačiomis audimo staklėmis galima austi įvairių žaliavų audinius. Sudėtingos bei specialios sandaros audiniai, pav., kilpiniai ir pūkuotieji audiniai – aksomas, pliušas, kilimai, t. p. kaspinai, techniniai audiniai audžiami specialiomis audimo staklėmis. Svarbiausi audimo staklių rodikliai – staklių darbo plotis, kuris būna nuo 100 iki 545 cm ir ataudų spalvų skaičius – iki 16.

Istorija

Pirmosios audimo staklės atsirado apie 5 tūkstantmetį prieš m.e. Azijoje. Centrinėje ir Pietų Amerikoje naudotos audimo staklės su horizontalia metmenų padėtimi (horizontaliosios), Egipte, Vidurio ir Pietų Europoje – su vertikalia (vertikaliosios). Iš neolito vertikaliųjų audimo staklių pasvarėlių rasta germanų, slavų ir baltų genčių gyventose teritorijose.

Pirmosios audimo staklės buvo be pakojų žiotims sudaryti, sudėtingesnės, su pakojomis pradėtos naudoti antrame – pirmame tūkstantmetyje pr. m. e. Kinijoje, nuo XIII–XIV a. naudojamos ir Europoje. 1733 m. Anglijoje išrasta greitaeigė šaudyklė su šovos įtaisu, 1785 m. sukonstruotos mechaninės staklės.

Lietuvoje

Lietuvoje naudotas seniausias audimo įtaisas juostoms austi – lentelės su skylutėmis kampuose metmenų žiotims sudaryti. Šiaurės vakarų Lietuvoje IX–XII a. kapuose rasta žalvarinių ir gintarinių ritualinės paskirties miniatiūrinių audimo lentelių. Pirmosios Lietuvos teritorijoje naudotos audimo staklės – vertikaliosios su keraminiais pasvarais, nuo XIII a. – horizontaliosios. Tipai: nepilno rėmo – pusstaklės be skersinio rėmo, jungiančio priekyje šonines sienas ir pilno rėmo plačiosios staklės. Pastarosios paplito XIX a. pabaigoje Vilniuje įsteigus audimo mokyklą. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio patobulintas plačiąsias audimo stakles platino Žemės ūkio rūmai.

XIX–XX a. naudotas audimo stakles sudaro rėmai, du velenai (vienas metmenims, kitas audiniui įriesti) su krumpliaračiais ir strektėmis (metmenims ir audiniui įtempti), apie metmenų veleną apdėtos balanos, kurios neleisdavo metmenims susitaršyti, lazdelės su nytimis, pakojos (nytims kilnoti) ir lenta audėjai sėdėti. Audžiant buvo naudojama šaudyklė su šeiva (ataudų siūlui perkaišioti ir ataudui tiesinti, sprąstis audiniui išplėsti. Dabar tautodailininkai, meno dirbtuvių audėjai naudoja patobulintas rankines audimo stakles su vietinių meistrų pagamintomis nytkėlėmis. Lietuvos iki XX a. aštuntojo dešimtmečio vyravo šaudyklinės mechaninės ir automatinės audimo staklės. Nuo devintojo dešimtmečio daugiausia naudojamos bešaudyklės hidraulinės, pneumatinės, pneumatinės iešminės, sviediklinės audimo staklės.

Šaltiniai

1. Algirdas Matukonis. Audimo staklės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 184 psl.
2. . Audimo staklės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 184 psl.

Nuorodos

Vikiteka: Audimo staklės – vaizdinė ir garsinė medžiaga