Pavardė (asmenvardis)

Apie kaimą Ukmergės rajone žr. Pavardė (viensėdis).

Pavardė – antrasis, paveldimas iš kartos į kartą asmenvardžio dėmuo. Pavardes turi visos indoeuropiečių tautos, išskyrus islandus, kurie vietoj pavardžių naudoja tėvavardžius. Indoeuropiečių tautose, išskyrus baltus ir slavus, vyriškos ir moteriškos pavardės niekuo nesiskiria.

Lietuvių pavardės

Lietuvių pavardės – antrieji asmenvardžių dėmenys naudojami lietuvių tautybės asmenų. Pavardes galima skirstyti į oficialias ir neoficialias. Oficialios pavardės naudojamos asmens tapatybės dokumentuose ir kituose įrašuose. Neoficialios – tai pavardės, kurios neįrašytos asmens dokumentuose, bet naudojamos .

Pavardžių atsiradimas

Lietuvių pavardės pradėjo formuotis 1387 bei 1413 metais po krikščionybės įvedimo Lietuvoje ir Žemaitijoje ir baigėsi formuotis XVII a., nors įvairūs pataisymai vyksta iki šių dienų, ypač bandant atlietuvinti anksčiau suslavėjusias pavardes, arba sulietuvinant slaviškas (pvz., Sakalauskas > Sakalas). Dažnai pavardės buvo keičiamos dirbtinai – slavinamos, Mažojoje Lietuvoje – vokietinamos.

1680 metais lietuviškai rašyta priesaika, kurioje prisiekusieji jau su lietuviškomis pavardėmis su galūne „-as“ (Jonas Miteykienas, Kazimieras Wikszcialunas, ir kiti)

Prieš krikštą, seniausiuose raštuose lietuviai įvardijami tik vienu vardu, kaip antai vyrų: Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Vytautas, Jogaila arba moterų: Birutė, Milda ir kiti vardai. Didėjant žmonių skaičiui atsirado daug žmonių su tuo pačiu vardu, todėl norint atskirti vienus žmonių nuo kitų, ypač raštuose, atsirado priedėlis, skiriamasis požymis. Tai būdavo giminystės laipsnis, profesija, pravardė. Šie prievardžiai nebuvo pastovūs. Iš šių prievardžių ir išsirutuliojo pavardės.

Taip pat jau po krikšto gautas krikščioniškas vardas buvo vartojamas kartu su buvusiu baltišku vardu. Bet slenkant laikui baltiškasis vardas dažnai tapdavo lietuvio pavarde, kaip antai: Vladislovas Jogaila, Aleksandras Vytautas ir panašiai. Įsigalint krikščionybei tėvo arba senelio krikščioniški vardai tapdavo vaikų arba vaikaičių pavardėmis. Pavyzdžiui, Žemaitijos seniūno Mikalojaus Kęsgailos sūnus vadinosi Jan Kezgailovič (Jonas Kęsgailaitis), o pastarojo sūnus, netekęs baltiškos pavardės, vadinosi Stanislav Janovič (Stanislovas Jonavičius). Taip susidarė vadinamųjų vardinių lietuvių pavardžių, kilusių iš baltiškų ir krikščioniškų vardų, grupė.

Vyrų pavardės

Oficialiai vyrų pripažįstamos su priesaga ir galūne -aitis bei -as, -us, -ys, -is taip pat ir -a (pvz., Cvirka, Glemža), -ė (pvz., Kaladė, Lapė).

Moterų pavardės

Moterų pavardės lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, sudaromos pagal tėvo arba vyro pavardę. Daryba skiriasi priklausomai nuo to ar moteris yra ištekėjusi, ar ne.

Ištekėjusių moterų pavardės

Ištekėjusių moterų pavardės yra sudaromos prie vyro pavardės pridėjus moterišką priesagą -ienė. Jei vyro pavardė baigiasi galūne -us, tai žmonos pavardė bus sudaroma dar įterpiant priesagą -uv- tarp vyro pavardės kamieno ir priesagos -ienė.

Ši taisyklė negalioja Žemaitijoje, pvz., vyro kurio pavardė Jurkus, žmonos pavardė bus Jurkuvienė, o Žemaitijoje – Jurkienė. Šiuo metu oficialioje pavardžių daryboje yra leista moterų pavardes sudaryti be priesagos -ienė, t. y. vyro kurio pavardė Budrys, žmona gali turėti pavardę Budrė.

Neoficialioje, šnekamojoje kalboje dar vartojama pavardės daryba pagal vyro vardą, pvz., moteris vardu Antanina, kurios vyras Petras, gali būti įvardinta Antanina Petrienė, o moteris vardu Antanina kurios vyras vardu Jonas gali būti įvardinta Antanina Jonienė.

Mergaičių pavardės

Mergaičių pavardės sudaromos pagal tėvo pavardę prie pavardės kamieno pridedant priesagas su galūne -aitė, -ytė, -utė, -iūtė, pvz., Petrausko dukters pavardė bus Petrauskaitė Šmuilio dukters pavardė bus Šmuilytė, Grigonio dukters pavardė bus Grigonytė, Zebkaus dukters pavardė bus Zebkutė, Antanavičiaus dukters pavardė bus Antanavičiūtė. Šios priesagos yra mažybinio pobūdžio.

Netekėjusių moterų pavardės

Oficialiai netekėjusių moterų pavardės niekuo nesiskiria nuo mergaičių pavardžių. Tačiau šnekamojoje kalboje nuo seno yra įvardijamos pavarde su priesaga -yčia, arba galūne -ė, pvz., šnekamojoje kalboje Adomaitytė žmonių gali būti įvardijama kaip Adomyčia, arba netekėjusi Budreikaitė gali būti įvardijama kaip Budreikė. Ši daryba yra menkinančio pobūdžio. Todėl šiuolaikinė praktika leidžianti moteriai pasirinkti vyro pavardę be priesagos pakeičiant tik galūnę – kalbininkų buvo kritikuota.

Amerikos lietuvių pavardės

Niekas JAV neverčia žmogaus atsisakyti tikrojo vardo ar pavardės. Tačiau patogumo dėlei, nes amerikiečiams yra sunku ištarti svetimas pavardes, daugelis JAV lietuvių savo pavardes yra vienaip ar kitaip adaptavę prie JAV aplinkos. Keitimo variantai:

• Dažniausias pakeitimas – pavardės sutrumpinimas, pvz., pavardė Adamkevičius sutrumpinta iki Adamkus, arba Olšauskas sutrumpino savo pavardę iki Olis.
• Populiaru būdavo perrašyti lietuviška pavardę pagal anglų kalbos fonetinius reikalavimus, pvz., Balčiūnas užsirašydavo kaip Balchunas, arba Šedys kaip Shaedes.
• Kitas pakeitimas – suteikiama svetima rašytinė išvaizda, pvz., Abraitis užsirašydavo kaip O’Britis. Kartais buvo atsisakoma galūnių, pvz., Vozbutas užsirašydavo Vozbutt.
• Kartais pavardė būdavo tiesiog išverčiama, pvz., Rudaitis užsirašydavo kaip Brown.

Išnašos

1. VLKK: Lietuviškos ir nelietuviškos pavardės. Zigmo Zinkevičiaus straipsnis, VLKK.
2. . LRT. Suarchyvuotas originalas 2016-01-14. Nuoroda tikrinta 2016-07-29.
3. „Pavardė“. VLE. Nuoroda tikrinta 2018-12-24.
4. Drungilas, Jonas; Šinkūnas, Mindaugas (2018). „1680 m. lietuviška priesaika dėl Svobiškio dvaro žemių“. Istorijos šaltinių tyrimai. 6: 359–368. Nuoroda tikrinta 28 November 2023.

Nuorodos

• Lietuvių pavardžių žodynas