Juozapas Albinas Herbačiauskas lenk Józef Albin Herbaczewski 1876 m spalio 20 d Lankeliškiai Vilkaviškio apskritis 1944

Juozapas Albinas Herbačiauskas (lenk. Józef Albin Herbaczewski; 1876 m. spalio 20 d. Lankeliškiai, Vilkaviškio apskritis – 1944 m. gruodžio 3 d. Krokuva) – lietuvių ir lenkų rašytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, literatūros kritikas. Vienas esė pradininkų lietuvių literatūroje.

Biografija

Mokėsi Marijampolėje, 1901–1906 m. lankė paskaitas Jogailos universitete, 1911–1924 m. jame dėstė lietuvių kalbą. Kurį laiką gyveno Klampučių dvare. 1904 m. Krokuvoje su A. Varnu įsteigė draugiją „Rūta“, į ją subūrė lenkų intelektualus ir čia studijuojančius lietuvių dailininkus, muzikus, literatus. Iš jos branduolio 1907 m. susikūrė Lietuvių dailės draugija. 1907 m. parengė A. Baranauskui skirtą pirmą lietuvių literatūros almanachą „Gabija“. Bendravo su sąjūdžio „Młoda Polska“ atstovais, priklausė Krokuvos bohemai, sakė prakalbas kabarete „Zielony Balonik“. 1924–1933 m. Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. Lietuvos universitetas) dėstė lenkų kalbą ir literatūrą. Bendradarbiavo žurnaluose „Baras“, „Gaisai“. Nusivylęs jo radikalių užmojų neįvertinusia Lietuvos visuomene ir valdžia 1933 m. išvyko į Lenkiją. Gyveno Varšuvoje, nuo 1943 m. Krokuvoje.

Kūryba

Vienas XX a. pirmosios pusės kultūrininkų, siekusių lietuvių kūrybą atnaujinti pagal modernių reformų reikalavimus. Rašė lietuvių ir lenkų kalba, ankstyvąsias publikacijas dažniausiai pasirašydavo slap. Jaunutis Vienuolis. Knygoje „Lietuvos atgimimas ir Lenkijos idėja“ (Odrodzenie Litwy wobec idei Polskiej 1905 m.), esė rinkinyje „Erškėčių vainikas“ (1908 m.) tyrė lietuvių kultūros raidą, kritikavo jos provincinį uždarumą, apmąstė religinius ir tautinius kūrybos aspektus, menininko – maištininko, dvasios aristokrato, genijaus – misiją žemėje.

Pirmasis lietuvių literatūroje suabejojo kanoniniais estetikos principais priešindamas juos metafizinei žodžio sintezei ir vidiniam kalbos muzikalumui. Skleidė demonizmo, okultizmo idėjas (esė rinkinys „Dievo šypsenos“ 1929 m.). Parašė dramų (tragedija „Pasmerkimas“ Potępienie 1906 m., misterija „Tyrų vienuolis“ 1930 m.), apsakymų („Traukinio Nr. 13 nakties sonata“ 1930 m.), dramatizuotų prozinių kūrinių („Lietuvos griuvėsių himnai“, „Genijaus meilė“, abu 1907 m., „XIII kapinynų simfonija“ 1925 m., literatūros kritikos (esė rinkiniai „Ir nevesk mūsų į pagundą“ I nie wódź nas na pokuszenie 1911, „Skausmo balsas“ Głos bólu 1912, „Amen“ 1914 m., straipsniai „Mūsų literatūros pagrindiniu klausimu“ 1928 m., „Vincas Krėvė-Mickevičius ir mūsų laikai“, „Mūsų gyvenimo kuriozai“, abu 1930 m., publicistikos („Kur eini, lietuvi?“ 1919 m.), eilėraščių. Jo kūrybai būdinga literatūros modernizacijos programa, individualizmas, pranašiškos vizijos, aforistinė kalba.

Bibliografija

Erškėčių vainikas, Vilnius, 1992 m.

Šaltiniai

Ramutis Karmalavičius. Juozapas Albinas Herbačiauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 489 psl.

Literatūra

Vaitkevičiūtė Eugenija. Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas: J. A. Herbačiausko gyvenimo ir kūrybos pėdsakais (monografija). – Kaunas: Naujasis lankas, 2007;
Aušra Jurgutienė. Naujasis romantizmas iš pasiilgimo: Lietuvių neoromantizmo pradininkų estetinė mintis, Vilnius, 1998.

Nuorodos

Eugenija Vaitkevičiūtė. J. A. Herbačiausko asmenybė ir kūryba XX a. pradžios literatūrologiniame-kultūrologiniame kontekste

[1] Ramutis Karmalavičius. Juozapas Albinas Herbačiauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 489 psl.